Žvirbliai: naminis žvirblis ir karklažvirblis – kaip atskirti, lizdas, mityba, lesinimas

Žvirblis – paukštis, kurį pažįsta kiekvienas: jis čirška po stogu, maudosi dulkėse, būriais puola trupinius ir nebijo žmonių. Naminis žvirblis – plačiausiai pasaulyje paplitęs laukinis paukštis, kurį žmonės (sąmoningai ar netyčia) išplatino Amerikose, Afrikoje ir Australijoje. Lietuvoje gyvena dvi žvirblių rūšys – naminis žvirblis ir karklažvirblis, ir abi jos sėslios. Lietuvos paukščių katalogo kortelėje rasite, kaip jas atskirti, kur žvirbliai peri, kuo minta ir kaip jiems padėti.

Šeima	žvirbliniai (Passeridae), žvirblių (Passer) gentis
Rūšys Lietuvoje	naminis žvirblis (Passer domesticus), karklažvirblis (Passer montanus)
Naminio žvirblio dydis	14–16 cm, sparnų tarpugalis 19–25 cm, 24–39,5 g
Karklažvirblio dydis	12,5–14 cm, sparnų tarpugalis apie 21 cm, ~24 g
Statusas Lietuvoje	abi rūšys peri ir žiemoja, sėslios (LOD sąrašas)
Lizdas	pastatų plyšiuose, palėpėse, drevėse, inkiluose, gandralizdžiuose
Dėtis	naminis – 4–7, karklažvirblis – 4–6 kiaušiniai
Mityba	grūdai, sėklos, jaunikliams – vabzdžiai
Balsas	monotoniškas „čilp, čilp“

Naminis žvirblis – pilka kepuraitė ir juodas „kaklaraištis“

Naminis žvirblis – kompaktiškas paukštelis didele apvalia galva ir storu kūgišku snapu, pritaikytu sėkloms lukštenti. Kūno ilgis 14–16 cm, sparnų tarpugalis 19–25 cm, svoris 24–39,5 g; šiaurinių populiacijų paukščiai stambesni. Patino viršugalvis pilkas, galvos šonai kaštoniniai, skruostai balsvi, gerklė ir pagurklis juodi, nugara ruda su juodomis išilginėmis dėmėmis, per sparną eina balsva juostelė. Juodo „kaklaraiščio“ dydis su amžiumi didėja. Snapas perėjimo metu juodas, rudenį ir žiemą papilkėja. Patelė pilkšvai rusva, be juodų žymių, su šviesiu antakiu.

Naminis žvirblis – tikras sinantropas: gyvena sodybose, ūkiniuose pastatuose, fermose, miestuose ir parkuose, o atokiuose miškuose, laukuose ir dykumose toli nuo žmonių beveik nesutinkamas. Rudenį, žiemą ir ankstyvą pavasarį žvirbliai skraido pulkais ir kartu ilsisi medžiuose ar krūmuose. Balsas – monotoniškas „čilp, čilp, čilp“; perėjimo metu patinas jį kartoja greitai ir atkakliai, taip skelbdamas lizdo vietą.

Žvirbliai peri palėpėse ir per vasarą išaugina 2–3 vadas

Naminiai žvirbliai paprastai sudaro poras ilgam. Kovą jie pradeda sukti lizdą namų pakraigėse, palėpėse, sienų plyšiuose, angose, kregždžių lizduose ar inkiluose, neretai užimdami kitiems paukščiams skirtus inkilus. Lizdas netvarkingas – iš žolių, šiaudų, pakulų, audinių skiaučių, išklotas plaukais ir plunksnomis. Dėtyje 4–7 balsvi ar pilkšvi, tamsiai taškuoti kiaušiniai, kuriuos peri abu tėvai 13–14 dienų; jaunikliai lizdą palieka po 13–14 dienų. Nuo balandžio iki rugpjūčio pora išaugina 2–3 vadas.

Žvirbliai minta daugiausia javų grūdais ir piktžolių sėklomis, lesa uogas ir vaisius, jaunus daržovių daigus, o jauniklius maitina vabzdžiais ir jų lervomis. Vasaros pabaigoje pulkai lankosi javų, saulėgrąžų laukuose, todėl nuo seno žvirbliai laikyti pasėlių kenkėjais ir buvo persekiojami – dažniausiai be didesnio poveikio jų gausai. Žiemą jie dažni prie lesyklų.

Karklažvirblis – kaštoninė kepuraitė ir juoda dėmė ant skruosto

Karklažvirblis (Passer montanus) labai panašus į naminį žvirblį, tik apie 10 % mažesnis: 12,5–14 cm ilgio, sveria apie 24 g. Jo viršugalvis ir sprandas kaštoniniai, ant balto skruosto – juoda inksto formos dėmė, pasmakrė ir gerklė juodi, sparnuose dvi siauros baltos juostelės. Skirtingai nei daugumos žvirblių, karklažvirblio patinas ir patelė atrodo vienodai, o jaunikliai tik kiek blankesni.

Lietuvoje karklažvirblis gausiai paplitęs kaimų sodybose, miesteliuose, soduose ir miestų želdynuose. Jis ne toks landus kaip naminis žvirblis, o balsas švelnesnis. Lizdą suka senų kriaušių, obelų, gluosnių ir beržų drevėse, pastatų plyšiuose, inkiluose ir net apatinėje gandralizdžių dalyje. Deda 4–6 kiaušinius, peri 13–14 dienų, kartais išveda dvi vadas. Vasarą lesa grūdus, vabzdžius ir vikšrus, rudenį ir žiemą – sėklas. Vidutinė karklažvirblio gyvenimo trukmė – apie dvejus metus.

Žvirblių Europoje mažėja dėl pasikeitusio ūkininkavimo

Nors žvirbliai vis dar labai dažni, kai kuriose Europos šalyse jų gerokai sumažėjo. Karklažvirblių nykimą Vakarų Europoje iš dalies lėmė ūkininkavimo pokyčiai – herbicidai, sunaikinantys piktžolių sėklas, ir žiemą nebeliekančios ražienos. Žvirbliams taip pat svarbu, kad pastatuose liktų plyšių ir palėpių lizdams, o aplinkoje – pakankamai vabzdžių, nes jais maitinami jaunikliai. Pasaulyje abi rūšys vis dar vertinamos kaip nekeliančios susirūpinimo.

Požymis	Naminis žvirblis	Karklažvirblis
Ilgis	14–16 cm	12,5–14 cm
Viršugalvis	patino pilkas	kaštoninis abiejų lyčių
Skruostas	balsvas	baltas su juoda dėme
Lytys	skiriasi (patelė pilkšvai rusva)	atrodo vienodai
Gyvena	miestai, sodybos, fermos	kaimai, sodai, pamiškės

Žvirbliai – labai socialūs paukščiai

Naminis žvirblis yra itin socialus: jis maitinasi pulkais visais metų laikais, dažnai kartu su kitais paukščiais, nakvoja bendrose nakvynvietėse medžiuose ar krūmuose, o lizdai dažnai būna sugrupuoti. Žvirbliai drauge maudosi dulkėse ar vandenyje ir „gieda kartu“ – būrys čirškia susitūpęs krūme, ypač vakare prieš nakvynę ir ryte prieš išskrendant. Įdomu, kad prie lesyklų ir lizdų dominuoja mažesnės patelės, kurios perėjimo metu net kovoja dėl patinų. Žvirbliai greitai mokosi vieni iš kitų, nors į naujus daiktus ir maistą reaguoja labai skirtingai.

Dauguma naminių žvirblių per visą gyvenimą nenukeliauja toliau kaip kelis kilometrus. Pagrindiniai jų priešai – katės ir plėšrieji paukščiai, ypač paukštvanagiai ir startsakaliai, taip pat varniniai paukščiai ir voverės; nemažai žvirblių žūva po automobilių ratais. Lietuvoje žvirblius lengviausia stebėti žiemą prie lesyklų ir fermų, kai jie telkiasi pulkais, o pavasarį – prie sodybų pastogių, kur patinai garsiai čirškia, kviesdami pateles prie lizdo.

Žvirbliams padeda lesykla, inkilas ir laukinis sodo kampas

Žiemą žvirbliams tinka grūdų mišiniai, soros, kviečiai, avižos ir smulkintos saulėgrąžos. Pavasarį jiems galima iškelti inkilą arba palikti nesandarią pastogės vietą, kurioje paukščiai galėtų perėti, o vasarą – leisti sode augti piktžolėms, kurių sėklos ir vabzdžiai maitina jauniklius. Žvirbliai mėgsta maudytis dulkėse ir vandenyje, todėl jiems naudinga ir paukščių girdykla. Kartu su žvirbliais lesyklas lanko zylės, kikiliai ir žaliukės, o kitus Lietuvos paukščius rasite paukščių kataloge.