Varnas (kranklys): kaip atrodo, balsas, lizdas, mityba, intelektas ir kuo skiriasi nuo varnos

Žemas, sodrus „kruk-kruk“ iš aukštybių ir didžiulis juodas paukštis, ramiai sklandantis virš miško, – tai varnas, arba, kaip jis oficialiai vadinamas, paprastasis kranklys. Liaudyje jis dar vadinamas juodvarniu, krankiu, kruku. Tai didžiausias žvirblinių būrio paukštis pasaulyje ir vienas protingiausių gyvūnų. Lietuvos paukščių katalogo kortelėje rasite, kaip atpažinti varną, kuo jis skiriasi nuo varnos, kur suka lizdą ir kuo minta.

Lotyniškas pavadinimas	Corvus corax
Kiti pavadinimai	kranklys, paprastasis kranklys, juodvarnis, krankis, krukas
Šeima	varniniai (Corvidae)
Dydis	54–71 cm ilgio, sparnų tarpugalis 115–160 cm
Svoris	patinai 1,1–1,56 kg, patelės 0,8–1,3 kg; iki 2 kg
Statusas Lietuvoje	perinti, žiemojanti, sėsli rūšis (LOD sąrašas); apie 4 000–7 000 porų
Lizdas	aukštai medžiuose ar ant stulpų; lizdą krauna vasarį
Dėtis	3–7 žalsvi, dėmėti kiaušiniai; perėjimas 20–23 d.
Mityba	dvėseliena, smulkūs gyvūnai, kiaušiniai, grūdai, uogos

Varną išduoda masyvus snapas, „barzda“ ir pleištinė uodega

Suaugęs kranklys 54–71 cm ilgio, sparnų tarpugalis 115–160 cm, patinai sveria 1,1–1,56 kg, patelės – 0,8–1,3 kg, o stambiausi paukščiai – iki 2 kg. Jis visas juodas su melsvu metalo blizgesiu, akys tamsiai rudos. Snapas didelis, masyvus ir šiek tiek lenktas – vienas didžiausių tarp žvirblinių. Gerklės plunksnos pailgos ir smailios, dažnai pasišiaušusios ir primena barzdą. Uodega ilga ir pleišto formos – tai svarbiausias požymis skrendant. Jaunikliai matiniai, melsvai pilkomis akimis.

Varnai skraido galingai: dažnai sklando dideliame aukštyje, kybo prieš vėją, o pavasarį poros gainiojasi ore ir, suglaudę sparnus, vartaliojasi krisdami žemyn. Skrendant jų plunksnos šnara lyg šilkas. Nuo žemės kranklys pakyla pašokavęs keletą kartų.

„Kruk-kruk“ ir dar 15–30 skirtingų šauksmų

Įprastas kranklio balsas – žemas, sodrus, kartojamas „kruk-kruk“ ar „prruk“, visiškai nepanašus į varnos kranksėjimą. Tačiau jo „žodynas“ kur kas turtingesnis: ornitologai užfiksavo 15–30 šauksmų rūšių – pavojaus, persekiojimo, skrydžio, aukštą medinį „tok-tok-tok“, sausą „kra“, gerklinį tarškėjimą ir net muzikalius garsus. Krankliai gali mėgdžioti aplinkos garsus, net žmogaus kalbą. Netekęs poros, paukštis kartais kartoja dingusio partnerio šauksmus, tarsi kviesdamas jį sugrįžti.

Kranklys – vienas protingiausių paukščių

Kranklio smegenys – vienos didžiausių tarp paukščių. Bandymuose krankliai išsprendė užduotį, kurioje prie laktos ant virvutės pakabintą mėsą reikėjo prisitraukti po truputį ir kiekvieną kilpą prilaikyti koja – keturi iš penkių paukščių galiausiai susidorojo. Biologo Bernd Heinricho tyrimai rodo, kad jauni krankliai, radę suaugusiųjų saugomą gaišeną, grįžta į bendrą nakvynės vietą ir kitą dieną atsiveda būrį kitų jaunų paukščių, kurie nuveja šeimininkus. Kalbininkas Derekas Bickertonas teigė, kad tai vienas retų pavyzdžių, kai gyvūnai „praneša“ apie toli esančius dalykus.

Lizdą varnai krauna jau vasarį

Krankliai monogamiški: jauni paukščiai gali klajoti būriais, tačiau 2–4 metų susiporavę lieka kartu visą gyvenimą ir drauge gina teritoriją. Lietuvoje jie sėslūs, veisimuisi renkasi nedidelius miškus, labiausiai mėgsta pušynus. Lizdą krauna labai anksti – jau vasarį – aukštai lapuočių ar pušų viršūnėse, kartais ant aukštų stulpų. Pagrindą suka iš storų šakų, ant viršaus kloja plonesnes, o gūžtą iškloja sausa žole, gyvūnų plaukais, vilna. Tą patį lizdą naudoja kelerius metus, todėl jis būna didelis. Dėtyje 3–7 žalsvi kiaušiniai, išmarginti rusvais ir juosvais taškeliais. Peri daugiausia patelė 20–23 dienas, jaunikliai lizdą palieka po 40–43 dienų. Apleistuose kranklių lizduose vėliau peri skėtsakaliai, pelėsakaliai, startsakaliai.

Varnas minta dvėseliena, smulkiais gyvūnais ir grūdais

Krankliai visaėdžiai, tačiau daugiausia minta gyvūniniu maistu: dvėseliena, smulkiais žinduoliais ir paukščiais, varliagyviais, ropliais, nariuotakojais, kitų paukščių kiaušiniais ir jaunikliais, net gervių ar naminių paukščių. Lesa ir grūdus, vaisius, uogas. Nors sėslūs, perėjimo metu maisto ieškodami jie nuskrenda iki 30 km, o žiemą būriais lankosi sąvartynuose. Lietuvoje krankliai gana gausūs – peri apie 4 000–7 000 porų.

Požymis	Varnas (kranklys)	Pilkoji varna	Kovas
Ilgis	54–71 cm	44–54 cm	panašus į varną
Spalva	visas juodas, melsvas blizgesys	juoda su pilku liemeniu	juodas, violetinis blizgesys
Uodega	pleišto formos	tiesi	tiesi
Snapas	labai masyvus	vidutinis	plikas šviesus pamatas
Balsas	žemas „kruk-kruk“	šiurkštus „kar“	prikimęs „kran“

Plačiau apie giminaičius – kortelėse pilkoji varna, kovas, kuosa ir šarka.

Varnas mituose: nuo Odino kranklių iki Kamčiatkos kūrėjo

Kranklys – vienas daugiausia mitų ir legendų turinčių paukščių. Skandinavų mitologijoje dievas Odinas turėjo du kranklius – Huginą („mintis“) ir Muniną („atmintis“), kurie skraidė po žmonių pasaulį ir parnešdavo jam žinių. Šiaurės Amerikos tlingitų ir haidų tautų tradicijoje Varnas buvo ir gudruolis, ir pasaulio kūrėjas, o Kamčiatkos pusiasalį, pasak vietinių legendų, sukūrė varnas dievas Kutchas. Kranklys minimas Senajame Testamente, Butano mitologijoje jis laikomas Mahakalos pavidalu.

Gamtoje krankliai turi mažai priešų: jų kiaušinius ir jauniklius kartais sunaikina kiaunės, didelės pelėdos ar ereliai, tačiau suaugę varnai drąsiai gina lizdą – skrenda į užpuoliką ir smūgiuoja masyviu snapu, kartais puola net prie lizdo priartėjusį žmogų. Ten, kur žmonės sukuria gausius maisto šaltinius – sąvartynus, tvenkinius, – kranklių gali smarkiai pagausėti. Lietuvoje kranklius lengviausia pamatyti žiemą ir ankstyvą pavasarį, kai poros sklando ir žaidžia ore virš miškų, o vasarį jau pradeda krauti lizdą.

Lietuvoje kranklys – saugomas laukinis paukštis, o jo „kruk-kruk“ girdėti kone kiekviename didesniame miške. Kitus Lietuvos paukščius rasite paukščių kataloge.