Griežlė: pievų paukštė su „dre-dre“ balsu – išvaizda, lizdas, šienapjūtė, apsauga

Šiltą birželio naktį iš šlapios pievos sklindantis sausas, nesibaigiantis „dre-dre, dre-dre“ – griežlės balsas, kurį daugelis kaimo žmonių prisimena iš vaikystės. Pačią griežlę pamatyti kur kas sunkiau: ji gyvena aukštoje žolėje ir pavojaus atveju ne skrenda, o greitai pabėga. Lietuvos paukščių katalogo kortelėje rasite, kaip atpažinti griežlę, kur ji peri, kuo minta ir kaip šienaujant galima jai padėti.

Lotyniškas pavadinimas	Crex crex
Kiti pavadinimai	paprastoji griežlė
Šeima	vandeniniai vištiniai (Rallidae)
Dydis	27–30 cm ilgio, sparnų tarpugalis 42–53 cm
Svoris	patinai vidutiniškai 165 g, patelės 145 g
Grįžta / išskrenda	gegužę / spalį; žiemoja Afrikoje
Lizdas	ant žemės tarp aukštų žolių
Dėtis	8–11 kiaušinių, perėjimas 16–19 d.
Apsauga	Lietuvos raudonoji knyga (NT)

Griežlė – maža rusva paukštė ryškiai rudais sparnais

Griežlė kiek mažesnė ir daug lengvesnė už kurapką, bet didesnė už putpelę: 27–30 cm ilgio, sparnų tarpugalis 42–53 cm, patinai vidutiniškai sveria apie 165 g, patelės – apie 145 g. Nugara ir viršugalvis rusvai juodi su gelsvomis ar pilkomis išilginėmis dėmėmis, galvos šonai, kaklo priekis ir krūtinė melsvai pilki, pilvas baltas, o šonai ir pauodegys dryžuoti kaštoniniais ir baltais dryžiais. Ryškiausias ženklas – kaštoniniai sparnai, kuriuos geriausia matyti paukščiui pakilus. Snapas trumpas, stiprus, kūno spalvos, kojos ilgos ir šviesios. Patinas ir patelė išoriškai beveik nesiskiria.

Nors griežlė priklauso vandeninių vištinių šeimai, ji gyvena ne prie vandens, o pievose. Pirmenybę teikia neintensyviai naudojamoms vidutinio drėgnumo pievoms su aukšta žolių augalija, rečiau įsikuria ariamuose laukuose, žemapelkėse ar jaunose miško kirtavietėse.

Patinas gieda naktimis nuo gegužės iki liepos vidurio

Griežlės grįžta į Lietuvą gegužę, ir netrukus pievose nuo vakaro iki vėlaus ryto pasigirsta jų „dre-dre, dre-dre“. Patinas tą patį garsą kartoja keliasdešimt kartų iš eilės, todėl ramią naktį jis girdimas labai toli. Griežimą galima girdėti iki liepos vidurio. Kartais patino teritorija keičiasi: tyrimai parodė, kad patinas gali poruotis su keliomis patelėmis ir pereiti į naują vietą, kai pirmoji jau baigia dėti kiaušinius. Teritorijos ginamos garsiai – patinai, nuleidę sparnus, puola vienas kitą.

Griežlė aktyviausia anksti ryte ir vakare, taip pat per lietų ir po jo. Žole ji bėga labai greitai, kūną laikydama horizontaliai ir susispaudusi iš šonų. Pakilusi skrenda silpnai, plasnodama ir nuleidusi kojas, o po kelių dešimčių metrų vėl nusileidžia į žolę. Pagauta ji kartais apsimeta negyva.

Griežlė peri tiesiai pievoje, aukštoje žolėje

Lizdą griežlė suka ant žemės tarp aukštų žolių ir iškloja sausomis žolėmis. Dėtyje paprastai būna 8–11 žalsvai balsvų, violetiniais ir rusvais taškeliais išmargintų kiaušinių, kuriuos patelė peri 16–19 dienų. Jaunikliai išsirita apaugę juodais pūkais, greitai auga ir netrukus palieka lizdą – po kelių dienų jie jau patys renkasi maistą. Kai pirmą lizdą tenka sukti dar neaukštoje žolėje, griežlės kartais renkasi pelkių ar žolynų augaliją, o antrą vadą augina jau pievose.

Griežlė lesa vabzdžius, sliekus ir sraiges

Griežlė – visaėdė, bet daugiausia minta bestuburiais: sliekais, šliužais, sraigėmis, vorais, vabalais, laumžirgiais, žiogais ir kitais vabzdžiais. Pievose ji naikina ir ankštinių augalų kenkėjus – straubliukus. Kartais sugauna mažą varlę ar pelę, lesa žolių sėklas ir grūdus. Maistą renka nuo žemės, žemų augalų ir iš žolių kupstų, snapu pervertusi pernykščius lapus.

Į Afriką griežlės keliauja daugiausia per Egiptą

Baigusios perėti, suaugusios griežlės visiškai išsišeria – paprastai iki rugpjūčio pabaigos ar rugsėjo pradžios, – ir tik tada leidžiasi į tolimą kelionę. Į Afriką jos skrenda dviem pagrindiniais keliais: vakariniu per Maroką ir Alžyrą ir svarbesniu rytiniu per Egiptą. Žiemoja jos Pietryčių Afrikoje, daugiausia nuo Kongo Demokratinės Respublikos ir Tanzanijos iki Pietų Afrikos rytų, kur kiekviena griežlė laikosi atskirai, užimdama kelių hektarų plotą. Ilgesnius atstumus griežlė skrenda tvirčiau ir tiesiau nei trumpai pakilusi pievoje, prisitraukusi kojas.

Ankstyva šienapjūtė – didžiausia griežlių grėsmė

Griežlių Europoje ėmė mažėti dar XIX a., o po Antrojo pasaulinio karo jų nykimas paspartėjo. Svarbiausia priežastis – žūstantys lizdai ir jaunikliai, kai pievos šienaujamos anksti ir greitai, technika. Taikant apsaugos priemones – vėlesnę šienapjūtę ir pievų pjovimą nuo vidurio į kraštus – griežlių kai kuriose šalyse vėl padaugėjo: Suomijoje – penkis kartus, Didžiojoje Britanijoje – dvigubai. Lizdus ir jauniklius naikina ir plėšrūnai – lapės, kiaunės, katės, o Lietuvoje užfiksuota, kad griežles medžioja ir usūriniai šunys.

Lietuvoje griežlių vis dar daug: 2019 m. vertinta 23 000–30 000 giedančių patinų, ir pastaraisiais dešimtmečiais populiacija išliko stabili, nors kasmet jų gausa priklauso nuo orų. Į Raudonąją knygą griežlė įrašyta 1989 m., o nuo 2019 m. priskirta NT kategorijai. Ilgalaikę jos ateitį lemia žemės ūkio intensyvėjimas, todėl svarbiausia – išsaugoti vėlai šienaujamas, nesausintas pievas.

Požymis	Griežlė	Pilkoji kurapka	Putpelė
Dydis	27–30 cm	30–33 cm	mažesnė
Ryškiausias ženklas	kaštoniniai sparnai, pilka krūtinė	ruda pasaga ant krūtinės	dryžuota galva
Balsas	griežiantis „dre-dre“ naktimis	„kiyrr-ik“ prieblandoje	„pit-pilit“
Lietuvoje	peri, migruoja, LRK (NT)	sėsli, LRK (VU)	peri, migruoja

Kitus pievų ir laukų paukščius rasite kortelėse pilkoji kurapka, vieversiai ir perkūno oželis, o visus Lietuvos paukščius – paukščių kataloge.