Slanka: miško tilvikas ilgu snapu – išvaizda, traukimas, lizdas ir mityba

Pavasario vakarą, kai virš miško proskynos jau temsta, žemai praskrenda apvalus paukštis ilgu snapu, kurkdamas ir aukštai cyptelėdamas, – tai slanka. Dieną ją pamatyti beveik neįmanoma: rusvai marga plunksnų spalva taip gerai susilieja su nukritusiais lapais, kad paukštį dažniausiai pastebime tik jam staiga pakilus iš po kojų. Lietuvos paukščių katalogo kortelėje rasite, kaip atpažinti slanką, kur ji peri, kuo minta ir kas yra pavasarinis slankų traukimas.

Lotyniškas pavadinimas	Scolopax rusticola
Šeima	tilvikiniai (Scolopacidae)
Dydis	33–38 cm ilgio, sparnų tarpugalis 55–65 cm
Svoris	210–460 g
Statusas Lietuvoje	perinti ir migruojanti rūšis, retai žiemoja (LOD sąrašas)
Būna Lietuvoje	kovo–spalio mėn.
Lizdas	ant žemės, dažnai po nulaužtomis šakomis
Dėtis	dažniausiai 4 kiaušiniai, perėjimas apie 3 savaites
Mityba	sliekai, vabzdžiai ir jų lervos, moliuskai

Slanką slepia lapų spalvos apdaras, o akys mato aplink

Slanka – kresnas, trumpakojis tilvikinis paukštis, maždaug balandžio dydžio: 33–38 cm ilgio, sparnų tarpugalis 55–65 cm, sveria 210–460 g. Į kūno ilgį įeina ir 6–8 cm ilgio tiesus snapas, kurio pamatas šviesiai rusvas, o galas tamsesnis. Nugara ir sparnai išmarginti juodai rudomis, ryškiai rudomis ir pilkomis dėmėmis, apačia gelsvai pilka su siauromis tamsiomis skersinėmis juostelėmis. Viršugalvis ir pakaušis dryžuoti skersai – pagal tai slanką lengva atskirti nuo oželių, kurių galvą puošia išilginės juostos. Kojos pilkos ar rausvos, sparnai apvalūs.

Didelės slankos akys įstatytos aukštai ir toli galvos šonuose, todėl paukštis mato beveik visą aplinką aplink save, net nepakeldamas galvos nuo žemės. Tai svarbu, nes slanka didžiąją dienos dalį tupi ant žemės ir maitinasi įkišusi snapą į dirvą. Patino ir patelės gamtoje atskirti neįmanoma.

Pavasarį patinai „traukia“ virš miško proskynų

Slankos aktyviausios sutemus ir auštant, o dieną pakyla tik išbaidytos, su ūžiančiu sparnų garsu. Pavasarį, maždaug nuo balandžio iki birželio, patinai prieblandoje atlieka tuoktuvių skrydį, kuris lietuviškai vadinamas traukimu. Jie lėtai skrenda ratais virš miško laukymių, proskynų ir miško kelių, skleisdami žemą, kurkiantį „orr-orr-orr“ ir aukštą cyptelėjimą „pist“. Tyrimai parodė, kad kiekvieno patino balsas savitas, todėl traukiančius patinus galima suskaičiuoti – taip slankų gausa vertinama keliose Europos šalyse.

Miške slanka skrenda vingiuodama ir plasnodama, kiek panašiai į pelėdą ar šikšnosparnį, o migruodama ar kirsdama atvirą vietovę – greitai ir tiesiai. Slankos dažniausiai laikosi pavieniui ir migruoja po vieną, tik blogu oru būna susitelkusios didesniais būriais.

Slanka peri ant žemės tankiame miško paklotėje

Slankai reikia didelių, nesuskaidytų lapuočių ar mišrių miškų su tankiu trakų ir krūmų sluoksniu, drėgnomis vietomis maitintis ir laukymėmis skrydžiams. Lizdas – nedidelė duobutė ant žemės, išklota sausais lapais ir kitais augalais, dažnai po nulaužtomis šakomis ar tankioje žolėje. Lietuvoje patelė deda dažniausiai 4 šviesiai rusvus, tamsiai dėmėtus kiaušinius ir viena juos peri apie tris savaites. Pūkuoti jaunikliai lizdą palieka beveik iškart, po dešimties dienų jau gali trumpai paskraidyti, o po 5–6 savaičių tampa savarankiški.

Apie slankas sklando pasakojimų, kad pavojaus atveju patelė gali nunešti mažus jauniklius tarp kojų ar prispaudusi prie kūno. Tokių stebėjimų yra, tačiau jie reti ir daugiausia paremti pavieniais liudijimais.

Slanka maitinasi sliekais, kuriuos jaučia snapu

Slankos maisto ieško minkštoje miško dirvoje ir tankiuose krūmynuose, dažniausiai gerai pasislėpusios. Ilgas snapas jautrus, o jo galiukas paslankus, todėl paukštis jaučia ir sugriebia sliekus giliai žemėje. Be sliekų, slanka lesa vabzdžius ir jų lervas, gėlavandenius moliuskus, kartais augalų sėklas. Naktimis slankos dažnai maitinasi ganyklose ir pievose netoli miško – ten sliekų gausiau nei ariamuose laukuose.

Kadangi maistą slanka randa tik minkštoje žemėje, ilgai įšalusi dirva jai labai pavojinga. Per itin šaltas žiemas Vakarų Europoje pastebėta badaujančių slankų net miestuose. Lietuvoje dauguma slankų rudenį išskrenda, o pavieniai paukščiai retai bando žiemoti prie neužšąlančių šaltinių ir upelių.

Slankų pasaulyje gausu, bet joms kenkia miškų skaidymas

Pasaulyje gyvena 15–16 mln. slankų, maždaug trečdalis jų peri Europoje, daugiausia Rusijoje ir Skandinavijoje, todėl rūšis vertinama kaip nekelianti susirūpinimo. Svarbiausia grėsmė perėjimo metu – miškų skaidymas į mažus plotus, o žiemaviečių kraštuose – nuolatinių pievų mažėjimas ir intensyvus ūkininkavimas. Lietuvoje slanka dažna ir yra medžiojamasis paukštis, o jos medžioklę reglamentuoja medžioklės taisyklės.

Slankas lengviausia pastebėti balandį–gegužę: šiltą, ramų vakarą verta sustoti miško proskynoje ar ant miško kelio ir klausytis kurkimo bei cyptelėjimų. Traukiantis patinas dažnai praskrenda tuo pačiu maršrutu kelis kartus per vakarą.

Požymis	Slanka	Perkūno oželis
Dydis	33–38 cm, kresna	25–27 cm, lieknesnis
Galvos raštas	skersiniai dryžiai	išilginės juostos
Buveinė	drėgni miškai	pelkės, šlapios pievos
Tuoktuvių garsas	kurkimas ir cyptelėjimas skrendant	„mekenimas“ uodegos plunksnomis nardant

Kitus pelkių ir pievų tilvikinius paukščius rasite kortelėse perkūno oželis, tilvikai ir pempė, o visus Lietuvos paukščius – paukščių kataloge.