Tilvikai: krantinis ir brastinis tilvikas, tikutis, tulikas – kaip atskirti, kur peri

♪ Paukščio balsas

Kaip skamba krantinis tilvikas?

▶ Paklausykite

Įrašas: British Library, CC BY-SA 4.0, Wikimedia Commons.

Ant akmens prie upės tupintis nedidelis rusvas paukštelis, nuolat linguojantis uodegą ir staiga nuskrendantis žemai virš vandens su plonu švilpimu, – krantinis tilvikas. Jis – dažniausias iš Lietuvos tilvikų, nedidelių ilgakojų pakrančių paukščių, kurie maitinasi bėgiodami seklumomis. Jų giminaičiai tikutis ir tulikas gyvena pelkėse ir šlapiose pievose ir yra saugomi. Lietuvos paukščių katalogo kortelėje rasite, kaip atskirti šiuos paukščius, kur jie peri ir kada juos lengviausia pamatyti.

Krantinis tilvikas linguoja uodegą ir skrenda žemai virš vandens

Krantinis tilvikas – 18–20 cm ilgio, sparnų tarpugalis 32–35 cm. Nugara pilkai rusva su gelsvai žalsvu atspalviu ir juosvomis dėmelėmis, antakis šviesus, visa apačia balta, o ant kaklo ir krūtinės – siauros tamsios dėmelės. Snapas trumpokas, tamsus, kojos gelsvai pilkos. Skrendant matyti plati balta juosta sparne. Lengviausiai krantinį tilviką išduoda elgsena: vaikščiodamas jis linguoja ne tik uodegą, bet ir galvą, o skrenda standžiais, virpančiais sparnų mostais.

Lietuvoje krantinis tilvikas dažnas ir aptinkamas balandžio–spalio mėnesiais prie upių, ežerų ir tvenkinių su akmenuotais ar smėlėtais krantais. Lizdą jis krauna ant žemės, duobutėje, kiek toliau nuo vandens. Dėtyje 4 taškuoti kiaušiniai, kuriuos abu tėvai peri 20–23 dienas. Apdžiūvę jaunikliai netrukus palieka lizdą, juos vedžioja abu tėvai, o skraidyti jie pradeda maždaug 21 dienos. Žiemoti krantiniai tilvikai skrenda į Afriką, Pietų Aziją ir net Australiją.

Brastinis tilvikas peri medžiuose, svetimuose lizduose

Brastinis tilvikas kiek stambesnis, tamsiai žalsvai ruda nugara su baltomis dėmelėmis, pilkšva galva ir krūtine, balta apačia ir tamsiomis žalsvomis kojomis. Skrendant jis atrodo kontrastingas: sparnai tamsūs iš viršaus ir apačios, o antuodegis akinamai baltas. Pakilęs jis dažnai skleidžia skambų trijų skiemenų švilptelėjimą.

Brastinis tilvikas neįprastas tuo, kad paprastai peri ne ant žemės, o medžiuose – kitų paukščių, pavyzdžiui, strazdų, apleistuose lizduose, rečiau ant kupstų. Lietuvoje jis vietomis dažnas, aptinkamas kovo–rugsėjo mėnesiais ir mėgsta raistus, mišrių miškų tankynes, miško upelių ir ežerėlių pakrantes. Migracijos metu jį galima pamatyti prie balų, kanalų, žuvininkystės tvenkinių.

Miškinis tikutis ir raudonkojis tulikas Lietuvoje saugomi

Miškinis tikutis – varnėno dydžio tilvikas, panašus į brastinį, bet pilkesne nugara ir šviesiomis gelsvai žalsvomis kojomis. Pavasarį jis parskrenda balandžio pradžioje, o peri atvirose užmirkusiose vietovėse – aukštapelkių plynėse, tarpinėse pelkėse, durpynuose, šlapiose pievose su retais medžiais. Lizdą įrengia ant žemės ar kupsto, po žolių priedanga. 2013 m. perinti tikučių populiacija Lietuvoje vertinta 100–200 porų, gausiausiai jų gyvena didžiausiose pelkėse, pavyzdžiui, Čepkelių raiste. Raudonojoje knygoje miškinis tikutis priskirtas VU kategorijai.

Raudonkojis tulikas lengvai atpažįstamas iš ilgų oranžiškai raudonų kojų, raudono snapo pamato, baltos juostos sparno gale ir balto antuodegio. Lietuvoje jis pasirodo kovo pabaigoje, peri drėgnose šienaujamose pievose, užliejamose teritorijose, salose ir žuvininkystės tvenkiniuose. Tulikų mažėja: 2001 m. Lietuvoje perėjo 600–800 porų, o 2019 m. – 400–600 porų. Nemuno žemupyje perėjo iki 70 porų. Lietuvos ornitologų draugija raudonkojį tuliką buvo paskelbusi 2025 metų paukščiu, o Raudonojoje knygoje jis priskirtas VU kategorijai.

Kūdrinis ir tamsusis tilvikai Lietuvoje reti

Kūdrinis tilvikas kiek didesnis už tikutį, labai ilgomis plonomis gelsvai žalsvomis kojomis, kurios skrendant išsikiša už uodegos, ir tiesiu plonu snapu. Jis peri Rytų Europos ir Sibiro drėgnose pievose bei stepėse, o Lietuvoje stebimas retai. Tamsusis tilvikas pavasarį beveik juodas su baltais taškeliais ir tamsiai raudonomis kojomis, ilgu tiesiu juodu snapu. Lietuvoje jis retas ir aptinkamas migracijos metu, dažniausiai prie žuvininkystės tvenkinių ir pajūrio seklumų.

Tilvikus geriausia stebėti migracijos metu prie seklumų

Tilvikai maitinasi pagal regėjimą – bėgioja seklumose ir pakrantėse, lesa vabzdžius, jų lervas, vėžiagyvius ir kitus smulkius bestuburius. Daugiausia jų matyti pavasario ir rudens migracijos metu, kai prie žuvininkystės tvenkinių, užlietų pievų, Nemuno deltoje ir pajūryje ilsisi ir šiaurėje perinčios rūšys. Prie tilvikų verta prieiti atsargiai: išgąsdinti jie pakyla su skambiu šauksmu ir perspėja kitus paukščius.

Kitus pelkių ir pakrančių paukščius rasite kortelėse perkūno oželis, slanka ir pempė, o visus Lietuvos paukščius – paukščių kataloge.