Čiurlys: kaip atrodo, kuo skiriasi nuo kregždės, ar pakyla nuo žemės, lizdas, migracija

♪ Paukščio balsas

Kaip skamba juodasis čiurlys?

Įrašas: Jugrü, CC BY-SA 3.0, Wikimedia Commons.

Šiltą birželio vakarą virš miesto stogų spiegdami „svyrr-svyrr“ lekiantys tamsūs paukščiai – tai juodieji čiurliai. Lietuvoje jie kartais vadinami vasariškiausiais paukščiais: grįžta gegužę, kai vasara jau čia pat, o išskrenda vos vasaros viduryje. Čiurlys – tikras oro gyventojas: ore jis maitinasi, geria, renka lizdui medžiagą ir net miega. Liaudyje jis vadinamas ir spariu, sviruliu, štaru. Lietuvos paukščių katalogo kortelėje rasite, kaip atpažinti čiurlį, kur jis peri ir ką daryti radus jį ant žemės.

Čiurlys – juodas paukštis pjautuvo formos sparnais

Juodasis čiurlys yra 16–17 cm ilgio, sparnų tarpugalis 38–48 cm, sveria 35–56 g. Jis beveik vienspalvis, juodai rudas, tik gerklė balsva – iš toli jos nesimato. Sparnai ilgi, siauri ir lenkti lyg pjautuvas ar bumerangas – ilgesni už visą kūną, o uodega trumpa, šiek tiek šakota. Kaklas trumpas, akys didelės, snapas mažytis, bet žiotys labai plačios. Kojos trumpos, visi keturi pirštai nukreipti į priekį, su stipriais riestais nagais, tinkančiais kabintis už stačių sienų, bet ne vaikščioti. Iš čia kilo ir lotyniškas pavadinimas Apus – „be kojų“.

Nors iš tolo čiurliai primena kregždes, jie nėra giminingi – artimiausi jų giminaičiai yra kolibriai. Panašumą lėmė tas pats gyvenimo būdas – vabzdžių gaudymas ore. Čiurlio balsas – garsus, aštrus spiegimas dviem tonais, aukštesnis priklauso patelei. Vasaros vakarais 10–20 paukščių būriai su klyksmu skraido aplink lizdavietes ir jiems atsako perintys paukščiai.

Čiurlys beveik visą gyvenimą praleidžia ore

Jokia kita paukščių rūšis tiek gyvenimo nepraleidžia skrisdama. Išskyrus perėjimo laiką, čiurliai gyvena ore: skrisdami maitinasi vabzdžiais, geria, poruojasi ir miega. Ne perėjimo metu kai kurie paukščiai nenusileidžia net iki 10 mėnesių. Per parą perintis čiurlys tupi vos apie 2 valandas. Didžiausias užfiksuotas jo horizontalaus skrydžio greitis – 111,6 km/h, o per gyvenimą jis nuskrenda milijonus kilometrų. Vabzdžių gausiose vietose, pavyzdžiui, virš ežerų ir šlapynių, kartais maitinasi iki 2 000 čiurlių būriai, susirinkę iš 100 km spindulio.

Ilgai buvo gajus mitas, kad čiurlys – vienintelis Lietuvos paukštis, visiškai negalintis pakilti nuo žemės. Iš tiesų sveiki čiurliai lengvai pakyla ir nuo plikos žemės, ir nuo vejos. Jei čiurlys ant žemės nepakyla, jis greičiausiai sužeistas, išsekęs ar per anksti iškritęs jauniklis.

Čiurliai peri pastatuose ir senų pušų drevėse

Čiurliai monogamiški, poros dažnai lieka kartu daug metų ir grįžta į tą pačią lizdavietę ir ją kasmet sutaiso. Lietuvoje jie gyvena didelių ir mažų miestų senuose bei naujuose kvartaluose, gyvenvietėse, kaimuose, o miškuose – ten, kur yra senų drevėtų pušų. Dažniausiai peri keliomis poromis vienoje vietoje, bet neretai sudaro dideles kolonijas – viename pastate gali perėti keliasdešimt ar net keli šimtai porų. Lizdai įrengiami po čerpėmis, karnizais, palangių plyšiuose, sienų ertmėse, inkiluose, o istoriškai – medžių drevėse ir uolų plyšiuose; Belovežo girioje Lenkijoje rasta apie 600 čiurlių lizdų genių iškaltuose uoksuose.

Lizdui čiurliai renka ore skraidančias plunksnas, plaušus, pakulas, pūkus, plaukus, smulkius šapelius ir sulipdo juos seilėmis. Lietingu, šaltu oru, kai vabzdžių nėra, jaunikliai gali kelias dienas išgyventi be maisto – jie sumažina kūno temperatūrą ir sulėtina medžiagų apykaitą. Lietuvoje, ekspertų vertinimu, peri 50 000–100 000 porų.

Čiurliai Lietuvoje būna nuo gegužės iki rugpjūčio vidurio

Juodieji čiurliai į Lietuvą perėti atskrenda gegužės pirmoje pusėje, o dauguma išskrenda jau rugpjūčio viduryje. Pirmieji išvyksta nesėkmingai perėję, jauni ir metiniai paukščiai, vėliau – perėję patinai ir galiausiai patelės, kurios ilgiau atgauna jėgas. Išvykimo laiką lemia dienos ilgis. Žiemoja čiurliai Pusiaujo ir pietinėje Afrikoje – Afrikoje jie praleidžia 3–3,5 mėnesio, panašiai tiek pat peri, o likusį laiką skrenda. Rytų Europos ir Rusijos čiurliai keliauja per rytinę Viduržemio jūros dalį ir Artimuosius Rytus.

Vasaros vakarais čiurliai rengia spiegiančius skrydžius

Juoduosius čiurlius Lietuvoje geriausia stebėti birželio–liepos vakarais virš senamiesčių, daugiabučių kvartalų ir bažnyčių. Tuo metu 10–20 paukščių būriai skrenda ratais aplink lizdavietes ir garsiai spiegia, o perintys čiurliai jiems atsiliepia iš lizdų. Vasaros pabaigoje tokie būriai renkasi aukščiau ir būna didesni. Blogu, lietingu oru čiurliai seka upes ir medžioja žemai virš ežerų bei upių, kur vabzdžių daugiau, – tada juos galima pamatyti iš visai arti.

Čiurliams padeda neužsandarinti karnizai ir inkilai

Kadangi dauguma čiurlių peri pastatuose, jiems svarbu, kad renovuojant namus liktų angų po karnizais ar būtų įrengti čiurlių inkilai – juose šie paukščiai peri noriai. Radus ant žemės čiurlį, kuris nepakyla, geriausia kreiptis į laukinių paukščių globos specialistus. Daugiau apie kregždes rasite kortelėje kregždės, o kitus Lietuvos paukščius – paukščių kataloge.