Ereliai Lietuvoje: jūrinis erelis, rėksniai, žuvininkas – kaip atpažinti, lizdai, apsauga

♪ Paukščio balsas

Kaip skamba kilnusis erelis?

Įrašas: British Library, CC BY-SA 4.0, Wikimedia Commons.

Ereliai – didžiausi ir galingiausi Lietuvos plėšrieji paukščiai, nuo seno laikomi jėgos ir laisvės simboliu. Mūsų krašte peri šešios erelių rūšys, tačiau visos jos retos ir įrašytos į Raudonąją knygą: vienų liko keli šimtai porų, kitų – vos kelios. Lietuvos paukščių katalogo kortelėje rasite, kaip atpažinti erelius, kur jie gyvena, kuo minta ir kodėl jiems reikia ypatingos apsaugos.

Jūrinis erelis – didžiausias Lietuvos plėšrūnas su balta uodega

Jūrinis erelis (Haliaeetus albicilla) – vienas didžiausių pasaulio plėšriųjų paukščių ir didžiausias Europos erelis. Jo kūno ilgis 70–92 cm, sparnų tarpugalis 1,93–2,45 m – tai gali būti didžiausias sparnų tarpugalis tarp visų gyvų erelių. Patinai sveria 3,1–5,4 kg, patelės – 3,7–6,9 kg. Suaugęs paukštis pilkai rudas, šviesesne galva, su stambiu gelsvu snapu, geltonomis kojomis ir pleišto formos balta uodega. Visiškai balta uodega tampa tik po 5–6 metų, o jauni ereliai tamsiai rudi, margi. Šiurkštūs kojų padai padeda išlaikyti slidžią žuvį.

Lietuvoje jūrinis erelis sėslus, o migracijų ir žiemos metu jų pagausėja. Jis aptinkamas visoje šalyje, bet gausiausias Vakarų Lietuvoje – Nemuno deltoje ir prie Kuršių marių. Pirmieji lizdai Lietuvoje rasti 1985 m., 2007 m. populiacija vertinta 70–80 porų, o 2019 m. – jau 150–170 perinčių porų, ir rūšis tebeplinta. Ereliai įsikuria ramiuose miškuose prie žuvingų vandens telkinių, vis dažniau – prie žuvininkystės ūkių. Lizdą iš stambių sausų šakų krauna vidutiniškai 22 m aukštyje (7–34 m) pušyse, drebulėse, beržuose ar juodalksniuose, išklojamą žole ir nendrėmis. Veisimosi sezonas prasideda vasario–kovo mėnesiais; dėtyje 1–3 kiaušiniai, perėjimas trunka 36–38 dienas, o jaunikliai lizdą palieka po 70–90 dienų. Ilgiausiai žinomas jūrinis erelis laisvėje gyveno 36 metus.

Mažasis erelis rėksnys – dažniausias Lietuvos erelis

Mažasis erelis rėksnys (Clanga pomarina) – vidutinio dydžio erelis: apie 60 cm ilgio, sparnų tarpugalis apie 1,5 m. Jis pilkai rudas, šviesesne galva ir sparnų dengiamosiomis plunksnomis, beveik juodomis skrydžio plunksnomis; ant antuodegio dažnai matyti balsvas „V“. Vardas „rėksnys“ kilo dėl gana triukšmingo gyvenimo būdo. Į Lietuvą jis parskrenda kovo pabaigoje ar balandžio pradžioje, gyvena įvairiuose miškuose šalia pievų ir laukų, kur medžioja pelėnus, varles ir kitus smulkius gyvūnus.

Lizdą erelis rėksnys krauna brandžiuose medynuose vidutiniškai 15 m aukštyje, dažniausiai eglėje prie kamieno, ir visą sezoną papildo žaliomis šakelėmis; ta pati pora tame pačiame lizde peri daug metų. Dažniausiai deda du kiaušinius, bet užauga tik vienas jauniklis. Ilgiausia žinoma gyvenimo trukmė – 26 metai. Rūšis įrašyta į Raudonąją knygą, dabar – VU kategorija.

Erelis žuvininkas nardo paskui žuvį

Erelis žuvininkas (Pandion haliaetus) dydžiu yra tarp jūrinio erelio ir suopio: 50–66 cm ilgio, patelių sparnų tarpugalis siekia 144–180 cm. Viršus rudas, apačia ir galva daugiausia balti, per akį eina tamsi juosta. Tai vienintelė savo šeimos rūšis, paplitusi visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Žuvininkas minta beveik vien žuvimis: pastebėjęs grobį, jis kybo ore, o paskui neria kojomis į priekį ir griebia žuvį nagais. Lietuvoje jis parskrenda kovo pabaigoje, peri prie pelkių ir ežerų, o lizdą krauna aukščiausių medžių viršūnėse ir kasmet į jį grįžta. Rūšis plinta, tačiau vis dar reta – Raudonojoje knygoje priskirta EN kategorijai. Ilgiausiai gyvenęs žuvininkas sulaukė 32 metų.

Kilnusis erelis, didysis rėksnys ir gyvatėdis – ant išnykimo ribos

Kilnusis erelis (Aquila chrysaetos) – „paukščių karalius“, didžiausias tikrųjų erelių genties atstovas. Patelės užauga iki 90–100 cm, sparnų tarpugalis – iki 2,3 m, viršus juodai rudas su auksiškai palšu sprandu. Lietuvoje jis buvo laikomas išnykusiu, vėliau vėl įrašytas į Raudonąją knygą ir dabar priskirtas CR kategorijai. Didysis erelis rėksnys (Clanga clanga) – tamsiai rudas, gyvena užliejamuose pelkėtuose miškuose ir žemapelkėse; jis dažnai poruojasi su mažuoju ereliu rėksniu, o tai dar labiau mažina jo populiaciją. Gyvatėdis (Circaetus gallicus) – baltapilvis erelis su pelėdiška galva ir geltonomis akimis, mintantis ropliais; Lietuvoje jis ypač retas. Abu jie taip pat priskirti CR kategorijai.

Ereliams reikia senų miškų ir ramybės

Ereliai lėtai dauginasi: perėti pradeda tik 3–5 metų, dažnai išaugina vieną jauniklį per metus, todėl kiekvienas žuvęs suaugęs paukštis – didelis nuostolis. XIX–XX a. erelius ilgai persekiojo žmonės, vėliau juos nuodijo pesticidai, o dabar svarbiausia – išsaugoti senus medžius su lizdais, šlapynes ir ramybę perėjimo metu. Kitus plėšriuosius paukščius rasite kortelėse vanagai, sakalai, suopiai ir lingės, o visus Lietuvos paukščius – paukščių kataloge.