Kėkštas: kaip atrodo, balsas, gilių slėpimas, lizdas, mityba ir žiemojimas

♪ Paukščio balsas

Kaip skamba kėkštas?

Įrašas: Vladimir Yu. Arkhipov, Arkhivov, CC BY-SA 3.0, Wikimedia Commons.

Miške staiga nuskambėjęs šaižus „reč-reč“ – ženklas, kad kėkštas pastebėjo įsibrovėlį. Šis rausvai rudas paukštis su ryškiai mėlyna sparno dėme yra vienas spalvingiausių Lietuvos varninių ir tikras miško sargas. Kėkštai garsėja ir kitais talentais: jie meistriškai mėgdžioja kitų paukščių balsus, o rudenį paslepia tūkstančius gilių ir taip sodina ąžuolus. Lietuvos paukščių katalogo kortelėje rasite, kaip kėkštą atpažinti, kur jis peri, kuo minta ir ar žiemoja Lietuvoje.

Kėkštą išduoda mėlyna sparno dėmė ir baltas antuodegis

Kėkštas yra kuosos dydžio: 32–37 cm ilgio, sparnų tarpugalis 52–58 cm, sveria 150–195 g. Patinas ir patelė atrodo vienodai: kūnas rausvai rudas ar rožiškai rudas, pagurklis balsvas su juoda „ūsų“ juosta abiejose pusėse, kakta ir viršugalvis balsvi su juodais dryžiais. Sunerimęs kėkštas pašiaušia viršugalvio plunksnas, todėl atrodo lyg su kuodeliu. Ryškiausia puošmena – mėlyna, smulkiai juodai dryžuota dėmė sparno priekyje. Antuodegis baltas, uodega juoda, akys melsvai balsvos, snapas juodas. Jaunikliai rudesni ir rusvomis akimis.

Kėkšto skrydis savotiškas – negreitas, netolygus, primenantis juodosios meletos polėkį; skrendant gerai matyti baltas antuodegis ir balta sparno dėmė. Žeme jis šokinėja dideliais šuoliais.

Šaižus „reč-reč“ ir nepakartojamas mėgdžiojimas

Būdingiausias kėkšto balsas – šaižus, čerškiantis „reč-reč“, kuriuo jis triukšmingai pasitinka plėšrūnus, žmones ir kitus nepažįstamus objektus. Tačiau kėkštas – ir puikus mėgdžiotojas: jis įsimena daugybę gamtoje girdėtų garsų ir gali kniauksėti kaip suopis, kvatoti kaip vištvanagis, pamėgdžioti antį ar net gerves. Kartais mėgdžiojimas toks tikslus, kad tikrąjį balso savininką galima atpažinti tik pamačius paukštį.

Kėkštai slepia giles ir sodina ąžuolus

Vasaros pabaigoje kėkštai pulkais skrenda raškyti lazdyno riešutų, vėliau – ąžuolų gilių. Rudenį jie kaupia atsargas žiemai ir pavasariui: giles, riešutus, bukų sėklas slepia po samanomis, lapais, medžių plyšiuose ar užkasa žemėje. Vienas kėkštas per metus gali paslėpti daugiau nei tūkstantį gilių, o vieną gilę nunešti net iki 20 km. Kadangi paukščiai suranda tik dalį savo slėptuvių, iš likusių išdygsta ąžuolai ir lazdynai. Manoma, kad būtent kėkštai lėmė greitą ąžuolų plitimą į šiaurę po paskutinio ledynmečio.

Kėkštai gali planuoti ateities poreikius, o patinai, dalindamiesi maistu su patele, atsižvelgia į tai, ko ji tuo metu nori. Įdomus ir jų įprotis „maudytis“ skruzdėlynuose: išskleidę sparnus jie atsigula ant skruzdėlyno ir leidžia skruzdėlėms apipurkšti plunksnas skruzdžių rūgštimi, kuri padeda kovoti su parazitais.

Kėkštai peri slaptai, o rudenį tampa triukšmingi

Kėkštai monogamiški, perėti paprastai pradeda dvejų metų. Perėjimo metu, gegužę ir birželį, jie elgiasi taip slaptai, kad atrodo, jog miške jų visai nėra, – iš varninių taip slapukauja tik kėkštai ir riešutinės. Lizdą abu poros nariai krauna medžio šakų išsišakojime prie kamieno 2–5 m aukštyje: pagrindas iš šakelių, gūžta išklota plonomis šakelėmis, šaknimis, žole, samanomis ir lapais. Dėtyje 3–6 šviesiai žalsvi ar alyvinės rudos spalvos, smulkiai taškuoti kiaušiniai. Peri patelė 16–19 dienų, o patinas ją maitina. Jaunikliai lizdą palieka po 19–23 dienų, bet tėvai juos maitina dar iki 6–8 savaičių amžiaus. Per metus išauginama viena vada. Seniausias žinomas kėkštas, žieduotas Anglijoje 1966 m., rastas negyvas 1983 m. – jam buvo 16 metų ir 9 mėnesiai.

Rudenį kėkštai migruoja pajūriu, kartais – masiškai

Rugsėjį–spalį, gilių metu, kėkštus lengviausia stebėti: jie nuolat skraido su gilėmis snape tarp ąžuolų ir slėptuvių, garsiai čerškia ir mėgdžioja kitus paukščius. Tuo pačiu metu vyksta ir migracija – rugsėjo pabaigoje ir spalio pradžioje virš Kuršių nerijos ir pajūrio skrenda kėkštų būriai iš šiauresnių kraštų, o kai kuriais metais migracija būna invazinio pobūdžio, kai pasirodo itin daug paukščių. Tuo metu dalis vietinių kėkštų pasitraukia į pietvakarius. Žiemą likę paukščiai laikosi miškuose, parkuose, prie lesyklų ir naudojasi rudenį paslėptomis atsargomis, o gegužę pajūryje vyksta atgalinė migracija.

Kėkštas minta gilėmis, vabzdžiais ir kitų paukščių kiaušiniais

Kėkštas maitinasi ir medžiuose, ir ant žemės. Jis lesa įvairius bestuburius, tarp jų daug kenkėjų, giles, bukų ir kitas sėklas, gervuoges, šermukšnio uogas, o pavasarį – kitų paukščių kiaušinius ir jauniklius; kartais sugauna graužiką ar šikšnosparnį. Lietuvoje kėkštai dažni visoje šalyje – peri 50 000–80 000 porų. Pastaraisiais metais kėkštai vis dažniau apsigyvena ir miestų parkuose.

Plačiau apie giminaičius – kortelėse šarka, kuosa, pilkoji varna ir varnas (kranklys), o kitus Lietuvos paukščius rasite paukščių kataloge.