Dagilis: kaip atrodo, giesmė, lizdas, kuo minta, lesinimas ir „Dagilis“ mene

Dagilis – vienas spalvingiausių Lietuvos paukščių: raudona kaukė, juodai balta galva, šilta rusva nugara ir plati aukso geltonumo juosta juoduose sparnuose. Šis judrus, nuolat čiulbantis paukštelis lengvai atpažįstamas ir nesupainiojamas su jokiu kitu. Dagilis seniai žavi žmones – jis pavaizduotas daugybėje Renesanso paveikslų, o jo vardu pavadintas ir garsus romanas. Lietuvos paukščių katalogo kortelėje rasite, kaip atpažinti dagilį, kur jis peri, kuo minta ir kaip jį prisivilioti į sodą.

Lotyniškas pavadinimas	Carduelis carduelis
Šeima	kikiliniai (Fringillidae)
Dydis	12–13 cm ilgio, sparnų tarpugalis 21–25 cm
Svoris	14–19 g
Statusas Lietuvoje	perinti, migruojanti ir žiemojanti rūšis (LOD sąrašas)
Lizdas	tvarkingas dubenėlis siūbuojančios šakos gale, kelių metrų aukštyje
Dėtis	4–6 balsvi ar melsvi, dėmėti kiaušiniai; perėjimas 11–14 d.
Vados per metus	dažniausiai dvi, kartais trys
Mityba	dagių, usnių, varnalėšų ir kitų augalų sėklos; jaunikliams – vabzdžiai

Dagilį išduoda raudona kaukė ir geltona sparnų juosta

Dagilis yra mažesnis už žvirblį: 12–13 cm ilgio, sparnų tarpugalis 21–25 cm, sveria 14–19 g. Aplink snapo pamatą – ryškiai raudona kaukė, pakaušis ir kaklo šonai juodi, skruostai ir juostelė link gerklės balti. Nugara ir pečiai rusvi, antuodegis balsvas, krūtinė ir šonai rusvi, pilvas baltas. Sparnai juodi su plačia geltona skersine juosta, kuri ypač ryški skrendant, uodega juoda su baltomis dėmėmis ir šiek tiek šakota. Snapas šviesus, ilgas ir smailus – tikri pincetai sėkloms iš galvenų išgauti.

Patinas ir patelė labai panašūs. Patino raudona kaukė didesnė ir tamsesnė, siekia už akies, o pečių plunksnos juodos; patelės kaukė nesiekia už akies, pečiai rusvi. Jauniklių galva iš pradžių vienspalvė, be raudonos kaukės, o nugara pilkesnė, tačiau geltona sparnų juosta juos išduoda iš karto. Po šėrimosi rudenį dagiliai atrodo blankesni, kol nusidėvi naujų plunksnų galiukai.

Sidabrinis dagilio čiulbėjimas

Dagilis – judrus, nuolat čiulbantis paukštis. Jo giesmė – malonus, sidabrinis čiulbėjimas, sudarytas iš trelių ir čirškimų, į kuriuos įpinamas trigarsis šauksmas, užrašomas „tiklit“ ar „telit-telit-telit“. Dėl gražaus balso dagiliai nuo seno buvo gaudomi ir laikomi narveliuose; XIX a. Didžiojoje Britanijoje kasmet sugaudydavo tūkstančius dagilių, o kova su šia prekyba buvo viena pirmųjų Karališkosios paukščių apsaugos draugijos kampanijų. Laikomi kartu su kanarėlėmis, dagiliai perima jų giesmes.

Dagilis lesa usnių ir dagių sėklas

Lotyniškas pavadinimas Carduelis kilęs iš usnių genties pavadinimo Carduus – dagiliai labiausiai mėgsta dagių, usnių ir kitų graižažiedžių sėklas. Lietuvoje jie lesa kiaulpienių, varnalėšų, usnių, žliūgių, dagių, kiečių, trūkažolių, salierinių augalų sėklas, o vasarą renka ir amarus, vaisėdžių ir lapgraužių lervas, todėl laikomi naudingais kenkėjų ir piktžolių naikintojais. Ieškodami maisto dagiliai skraido iš vienos vietos į kitą ir neretai lesa kabodami ant sėklynų.

Dagilio lizdas pritvirtintas voratinkliais

Lietuvoje dagilis dažnas, aptinkamas ištisus metus, bet nėra gausus. Jis gyvena parkuose, nedideliuose miškuose, giraitėse tarp laukų, krūmynuose prie upių, griovių, tvenkinių, sodybų, kapinių ir pakelių. Įsikuria grupėmis augančiuose ąžuoluose, klevuose, liepose, guobose, o grynų pušynų, eglynų ir baltalksnynų vengia.

Lizdą balandžio pabaigoje ar gegužės pradžioje suka tik patelė, o patinas ją lydi, bet nepadeda. Tvarkingas 7–9 cm skersmens lizdelis su 3–4 cm gylio gūžta pinamas iš samanų, kerpių, smulkių šakelių, žolių, augalų plaušų ir plaukų, išklojamas augalų pūkais ir pritvirtinamas prie šakelių voratinkliais. Gili gūžta saugo kiaušinius vėjuotu oru, kai siūbuoja šakos galas. Dėtyje 4–6 balsvi ar melsvi, rusvai taškuoti kiaušiniai, kuriuos patelė peri 11–14 dienų, o patinas ją maitina. Jaunikliai lizde praleidžia 13–18 dienų, o paskui tėvai juos maitina dar savaitę. Per metus dagiliai išaugina dvi, kartais tris vadas. Rudenį ir žiemą jie laikosi 5–20 paukščių būreliais.

Kada ir kur dagilius pamatyti Lietuvoje

Dagiliai Lietuvoje stebimi ištisus metus, tačiau labiausiai krinta į akis rudenį ir žiemą. Vasaros pabaigoje jaunikliai su tėvais susiburia į būrelius ir keliauja po dykvietes, pakeles, pievas, kur gausu dagių, usnių, varnalėšų ir kiečių. Rugsėjį–spalį būriai didėja, o lapkritį–kovą dagiliai klajoja po sodybas, parkus, kapines ir pakelių alksnynus, lankosi lesyklose, kur mėgsta lukštentas saulėgrąžas. Pavasarį, balandį, būreliai išyra į poras, o patinai pradeda čiulbėti medžių viršūnėse.

Gegužę–liepą dagiliai peri – tada juos lengviausia pastebėti parkuose ir soduose su grupėmis augančiais ąžuolais, klevais, liepomis, guobomis, kur patelė pina lizdą siūbuojančių šakų galuose. Dagiliai mieliausiai renkasi vietas, kur netoli auga daug žydinčių ir sėklas brandinančių žolių. Todėl kiekvienas nenušienautas sodo kampas su dagiais ar varnalėšomis – puikus būdas juos prisivilioti.

Dagilis – Renesanso paveikslų ir romanų paukštis

Krikščioniškoje simbolikoje dagilis, lesantis dygių augalų sėklas, siejamas su Kristaus kančia ir erškėčių vainiku. Todėl jis dažnai vaizduojamas Renesanso paveiksluose su Madona ir Kūdikiu – pavyzdžiui, Rafaelio „Madona su dagiliu“ (apie 1505–1506 m.). Antonio Vivaldi parašė fleitos koncertą „Il Gardellino“, kuriame fleita mėgdžioja dagilio giesmę. Donnos Tartt romanas „Dagilis“, 2014 m. pelnęs Pulitzerio premiją, pavadintas pagal Carelio Fabritiuso paveikslą „Dagilis“, aplink kurį sukasi kūrinio siužetas.

Požymis	Dagilis	Žaliukė	Kikilis
Dydis	12–13 cm	žvirblio dydžio	~14,5 cm
Galva	raudona kaukė, juodai balta	alyvinė žalia	melsvai pilka kepuraitė
Sparnai	juodi su plačia geltona juosta	su geltonais kraštais	su dviem baltomis juostomis
Mėgstamas maistas	usnių, dagių sėklos	sėklos, uogos	sėklos, vikšrai

Dagilius į sodą prisiviliosite palikę nenupjautų dagių, usnių ir varnalėšų, o žiemą – lesykloje pabėrę lukštentų saulėgrąžų ar nigerio sėklų. Kitus kikilinius rasite kortelėse kikilis, žaliukė, sniegena ir svilikas, o visus Lietuvos paukščius – paukščių kataloge.