Geniai ir meletos: Lietuvos genių rūšys – kaip atskirti, kodėl kala, uoksai, mityba

Pavasarį miške skambantis greitas barbenimas – ne darbas, o geniaus „daina“: taip jis žymi teritoriją ir kviečia porą. Geniai – vieninteliai Lietuvos paukščiai, gebantys iškalti uoksą sveikoje, kietoje medienoje, todėl jie svarbūs visam miško gyvenimui. Lietuvos paukščių katalogo kortelėje rasite visas mūsų genių ir meletų rūšis, jų skiriamuosius požymius, uoksus ir mitybą.

Didysis margasis genys – dažniausias Lietuvos genys

Didysis margasis genys (Dendrocopos major) yra kiek didesnis už varnėną: 20–24 cm ilgio, sparnų tarpugalis 34–39 cm, sveria 70–98 g. Viršus blizgiai juodas, skruostai ir apačia balti, ant pečių – dvi didelės baltos dėmės, sparnai juodai baltai dryžuoti, o pauodegys ryškiai raudonas. Juoda juosta nuo pakaušio eina iki snapo pamato. Patinas turi raudoną dėmelę pakaušyje, patelės pakaušis juodas, o jauniklių visas viršugalvis raudonas.

Tai lanksčiausias mūsų genys: peri mišriuose miškuose, parkuose, soduose ir pakelėse. Kasmet jis paprastai iškala naują uoksą, dažniausiai drebulėje, juodalksnyje ar beržo kamiene, o netoli jo galima rasti kelis nebaigtus „bandomuosius“ uoksus. Dėtyje 4–6 blizgiai balti kiaušiniai, kuriuos peri abu tėvai. Žiemą didieji geniai laikosi eglynuose ir pušynuose – kankorėžius įsprausdami į žievės plyšį jie išlukštena sėklas, o kankorėžių nederliaus metais gausiai atskrenda į miestus ir lesyklas. Pavasarį šis genys neretai išlesa kitų paukščių kiaušinius ir jauniklius.

Juodoji meleta – didžiausias Europos genys

Juodoji meleta (Dryocopus martius) – maždaug pilkosios varnos dydžio: 45–55 cm ilgio, sparnų tarpugalis 64–84 cm, sveria 250–400 g. Ji visa juoda, su šviesiu snapu ir geltona akimi; patino visas viršugalvis raudonas, patelės – tik pakaušis. Tai didžiausias Europos genys, gyvenantis brandžiuose miškuose. Juodoji meleta minta daugiausia skruzdėmis medgraužėmis ir medieną graužiančių vabalų lervomis, kurias iškapsto iš sausų kamienų ir kelmų. Jos iškalti dideli uoksai vėliau tampa namais kitiems paukščiams – ypač uldukams ir kuosoms. Lietuvoje dažnesnė rytinėje ir pietinėje dalyje.

Žalioji ir pilkoji meleta ieško skruzdėlių ant žemės

Žalioji meleta (Picus viridis) – maždaug kėkšto dydžio (30–36 cm), gelsvai žalia, su ryškiai raudonu viršugalviu, juoda kauke aplink baltą akį ir geltonu antuodegiu. Patino „ūsas“ su raudonu viduriu, patelės – visas juodas. Ji retai būgnija, užtat garsiai šūkauja – anglai jos balsą vadina juoku. Daug laiko praleidžia ant žemės, ieškodama skruzdėlių, mėgsta senus sodus, parkus ir upių pakrančių miškelius. Lietuvoje negausi; į Raudonąją knygą įrašyta 1989 m., nuo 2019 m. – VU kategorija.

Pilkoji meleta (Picus canus) šiek tiek mažesnė (25–26 cm) ir blankesnė: pilka galva, žalsva nugara, o patinas turi tik raudoną kaktą. Ji peri drebulėse ir kituose puvinio pažeistuose medžiuose lapuočių miškuose, kuriuose gausu negyvos medienos. Lietuvoje labai reta, gausesnė Čepkelių rezervate ir aplinkinėse vietovėse; Raudonojoje knygoje nuo 1976 m., dabar – NT kategorija.

Retieji geniai gyvena senuose miškuose

Vidutinis margasis genys (Dendrocoptes medius, 20–22 cm) panašus į didįjį, bet turi visą raudoną viršugalvį, baltus skruostus be juodos juostos prie snapo, rausvą pauodegį ir dryžuotus šonus. Jo snapas silpnesnis, todėl jis renkasi minkštos medienos lapuočius ir senus ąžuolynus. Mažasis margasis genys (Dryobates minor) – mažiausias Europos genys, žvirblio dydžio (14–16,5 cm, 17–25 g), dryžuota nugara; laikosi aukštai medžių viršūnėse, todėl dažnai nepastebimas.

Baltnugaris genys (Dendrocopos leucotos, 24–26 cm) – didžiausias margasis genys, lengvai atpažįstamas iš baltos apatinės nugaros dalies ir baltų skersinių juostų sparnuose. Jam reikia senų ąžuolynų, pelkėtų juodalksnynų ir beržynų su gausia negyva mediena. Uoksą jis kala supuvusiame stuobryje, viduryje balandžio deda 3–5 kiaušinius. Tripirštis genys (Picoides tridactylus, 21–22 cm) visai neturi raudonos spalvos – patino viršugalvis geltonas, o kojose tik trys pirštai. Jis gyvena brandžiuose eglynuose ir pelkėtuose miškuose su sausuoliais ir vėjavartomis. Abu šie geniai įrašyti į Raudonąją knygą (VU).

Grąžiagalvė (Jynx torquilla, 16–18 cm) – neįprastas genys: rusvai pilka, margai išraštuota kaip medžio žievė, trumpu snapu, uoksų pati nekala. Ji vienintelė iš mūsų geninių išskrenda žiemoti į Afriką: grįžta balandį, išskrenda rugpjūčio viduryje. Sutrikdyta lizde, grąžiagalvė gyvatiškai suka galvą beveik 180° ir šnypščia.

Geniams reikia senų ir drevėtų medžių

Svarbiausia genių apsaugos priemonė – miškuose palikti senų, sausuolių ir puvinio pažeistų medžių. Juose geniai randa maisto ir kala uoksus, kuriais vėliau naudojasi zylės, musinukės, uldukai, pelėdos ir šikšnosparniai. Žiemą didįjį margąjį genį į sodą prisiviliosite nesūdytais lašiniais, riešutais ar saulėgrąžomis. Kartu su geniais lesyklas lanko bukučiai ir zylės, o kitus miško paukščius rasite paukščių kataloge.