Varnėnas: kaip atrodo, kada grįžta, inkilas varnėnui, giesmė, mityba ir būriai

♪ Paukščio balsas

Kaip skamba paprastasis varnėnas?

Įrašas: Kfrommolt, CC BY-SA 3.0, Wikimedia Commons.

Kovo pradžioje ant inkilo ar televizijos antenos švilpiantis, spragsintis ir sparnais mojuojantis juodas paukštis – grįžo varnėnas. Lietuvoje jis nuo seno laikomas vienu pirmųjų pavasario pranašų, o inkilų kėlimas varnėnams – senas pavasario paprotys. Liaudyje varnėnas vadinamas ir špoku ar šnekučiu – dėl nepaprasto gebėjimo mėgdžioti. Lietuvos paukščių katalogo kortelėje rasite, kaip atpažinti varnėną, kada jis grįžta, kokį inkilą jam kelti ir kuo jis minta.

Varnėnas pavasarį juodas, rudenį – baltai taškuotas

Paprastasis varnėnas yra 19–23 cm ilgio, sparnų tarpugalis 31–44 cm, sveria 58–101 g. Apdaras juodas su violetiniu ar žaliu metalo blizgesiu. Uodega trumpa, sparnai smailūs, trikampiai, snapas siauras ir smailus kaip ašmenys, kojos rausvos. Rudenį po šėrimosi naujų plunksnų galiukai būna balti (krūtinėje) ar rusvi (nugaroje), todėl paukštis atrodo tankiai taškuotas. Per žiemą šie galiukai nusidėvi, tad pavasarį varnėnas vėl tampa blizgiai juodas – be jokio papildomo šėrimosi.

Žiemą varnėno snapas rusvai juodas, o vasarą pagelsta: patino – geltonas su melsvai pilku pamatu, patelės – citrininės geltonos su rausvu pamatu. Patino pagurklio plunksnos ilgos ir laisvos, jomis jis puikuojasi giedodamas. Jaunikliai pilkšvai rudi. Varnėnas vaikšto ir bėgioja, o ne šokinėja, skrenda greitai ir tiesiai, retkarčiais trumpai sklęsdamas.

Varnėnas – meistriškas mėgdžiotojas

Varnėnas – triukšmingas paukštis, o jo giesmė – ilgas, įvairus kūrinys, kurį daugiausia atlieka patinas. Giesmė prasideda grynų tonų švilpimais, po jų seka įvairios atkarpos su mėgdžiojamais kitų paukščių balsais ir aplinkos ar žmogaus sukeltais garsais, vėliau – spragsėjimai ir galiausiai aukštų tonų pliūpsnis. Įgudę patinai turi iki 35 skirtingų atkarpų tipų ir iki 14 spragsėjimų rūšių. Kartais varnėnui pakanka vieną kartą išgirsti garsą, kad jį pakartotų. Jo gebėjimą mėgdžioti minėjo Plinijus Vyresnysis ir Williamas Shakespeare'as.

Varnėnai peri inkiluose ir uoksuose

Varnėnai gyvena gyvenvietėse, pamiškėse, soduose, šalia žmonių. Pavasarį patinai giedodami užima lizdavietes – inkilus ir uoksus; kartais patinas gieda prie inkilo angos, tarsi viliodamas patelę vidun. Lizdą jie iškloja šiaudais, žolėmis, samanomis ir plunksnomis. Lietuvos ornitologų draugija pažymi, kad varnėnai – vieni iš nedaugelio paukščių, kurie patys išvalo inkilus. Peravietė paprastai būna ne toliau kaip 2 km nuo pagrindinių maitinimosi plotų. Dėtyje 4–6 blizgūs melsvi kiaušiniai, kuriuos peri apie 14 dienų, o jaunikliai lizde praleidžia apie tris savaites. Dėl šiltėjančio klimato perėjimo laikas Lietuvoje išsiplėtė: vienos poros pradeda perėti balandžio viduryje, kitos gegužės pradžioje dar tik suka lizdus, o kai kurios per vasarą peri net du kartus.

Varnėnai minta vabzdžiais, sliekais ir uogomis

Varnėnai visaėdžiai: lesa įvairius bestuburius – vabzdžius ir jų lervas, sliekus, moliuskus, o vasaros pabaigoje ir rudenį – uogas, vyšnias, obuolius. Jų kaukolė ir žandikaulio raumenys pritaikyti ypatingam maitinimuisi: įkišę snapą į žemę varnėnai jį praskečia ir apžiūri ertmę, ieškodami paslėptų lervų. Dideli varnėnų būriai naudingi žemdirbystei, nes sunaikina daug dirvos kenkėjų, tačiau gali padaryti žalos soduose ir pasėliuose. Šiaurės ir Vakarų Europoje nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio varnėnų sumažėjo, nes pievose liko mažiau bestuburių, kuriais maitinami jaunikliai.

Rudenį varnėnai susiburia į didžiulius būrius

Po perėjimo varnėnai telkiasi į būrius, kurie rudenį ir žiemą gali būti milžiniški. Prieš nakvynę tūkstančiai paukščių susispiečia į tankų debesį, kuris nuolat plečiasi, traukiasi ir keičia formą, tarsi jo niekas nevaldytų: kiekvienas varnėnas keičia kryptį ir greitį pagal artimiausius kaimynus. Manoma, kad tokie būriai apsaugo nuo plėšrūnų – sakalų keleivių ir paukštvanagių, kurie retai prilygsta būrio vikrumui. Suaugusius varnėnus medžioja ir vištvanagiai, skėtsakaliai, pelėsakaliai, o nakvynėse – pelėdos. Didžiausiose nakvynvietėse miestų centruose, miškuose ar nendrynuose susirenka iki 1,5 mln. paukščių, o išmatų sluoksnis gali siekti 30 cm ir net nudžiovinti medžius.

Migruodami varnėnai skrenda 60–80 km/h greičiu ir įveikia iki 1 000–1 500 km. Lietuvos paukščiai žiemoti dažniausiai keliauja į Vakarų ir Pietų Europą, o dalis lieka Lietuvoje. Varnėnų būrius geriausia stebėti rugsėjį–spalį prie didelių nendrynų ir ežerų, o pavasarį – prie inkilų, kur kovą patinai pradeda giedoti ir mėgdžioti. Lietuvoje varnėnas laikomas pavasario pranašu, o jo grįžimas tradiciškai siejamas su kovo 4-ąja, kovarnių diena. Šiaurės Amerikoje varnėnai tapo invazine rūšimi – milijonai ten gyvenančių paukščių kilę iš maždaug 60 varnėnų, 1890 m. paleistų Niujorko Centriniame parke.

Varnėnui panašius paukščius rasite kortelėse strazdai ir kovas, o kitus inkilų gyventojus – zylės ir žvirbliai. Visus Lietuvos paukščius rasite paukščių kataloge.