Bukutis: laipioja žemyn galva, molio lizdo anga, maisto atsargos, lesinimas

♪ Paukščio balsas

Kaip skamba bukutis?

▶ Paklausykite

Įrašas: British Library, CC BY-SA 4.0, Wikimedia Commons. Įrašas sutrumpintas.

Medžio kamienu žemyn galva besileidžiantis melsvai pilkas paukštelis su juoda „kauke“ per akį – tai bukutis. Jis vienintelis iš Lietuvos paukščių vikriai laipioja kamienais ne tik aukštyn, bet ir žemyn, nesiremdamas uodega, o garsus švilpiantis jo balsas – vienas pirmųjų pavasario garsų miške. Bukutis garsėja ir gudrumu: užlipdo per didelę uokso angą moliu, o rudenį slepia sėklas žievės plyšiuose. Lietuvos paukščių katalogo kortelėje rasite, kaip atpažinti bukutį, kur jis peri, kuo minta ir kaip jį prisivilioti prie lesyklos.

Bukutis – juoda „kaukė“ ir melsvai pilka nugara

Bukutis yra naminio žvirblio dydžio: 12–14,5 cm ilgio, sparnų tarpugalis 22–27 cm, sveria 17–28 g. Jis kresnas, didelės galvos, trumpos, kvadratiškos uodegos ir ilgo, tiesaus, tvirto pilko snapo. Viršus šviesiai melsvai pilkas, per akį eina juoda juosta, gerklė ir skruostai balti, o šonai ir pilvo apačia rusvai oranžiniai. Kojos stiprios, rusvos, su dideliais riestais nagais. Patinas ir patelė panašūs, tik patelės viršus kiek blankesnis, juosta per akį rusvesnė, o šonai blyškesni. Jaunikliai blankesni, šviesesnėmis kojomis.

Iš tolo bukutis gali priminti po kamieną laipiojantį genį, tačiau elgiasi kitaip: juda trumpais šuoliais, nesiremia uodega ir lengvai leidžiasi kamienu žemyn galva. Skrisdamas jis atrodo smailiagalvis, apvaliais sparnais ir trumpa uodega; skrenda greitai ir neilgai. Bukutis – balsingas paukštis: jo garsus, kartojamas „dvip“ ir švilpianti giesmė ypač girdimos šiltomis vasario–kovo dienomis, vėliau paukščiai patyla.

Bukutis susiaurina uokso angą moliu

Bukučiai peri poromis ir laikosi savo teritorijų ištisus metus. Jaunų paukščių poros susidaro vasaros pabaigoje. Lizdui bukutis renkasi genių iškaltus uoksus, natūralias dreves ar inkilus. Jei anga per didelė, patelė ją susiaurina seilėmis suvilgytu moliu, neretai moliu išlipdo ir uokso vidų – taip į lizdą negali patekti didesni paukščiai ar plėšrūnai. Uoksas išklojamas storu sausų lapų, žievės ir medienos plaušų sluoksniu; žieveles bukutis nulupa snapu arba surenka nuo žemės. Lizdą jis įrengia per kelias dienas.

Kiaušinius bukučiai deda balandį. Dėtyje 6–8 balti, rudai ar rausvai dėmėti kiaušiniai, kurie peri 14–18 dienų. Jaunikliai lizdą palieka po 23–25 dienų. Per metus bukučiai išaugina vieną vadą. Jie gyvena kelerius metus, seniausi žinomi paukščiai sulaukė 11–12 metų. Pagrindinis natūralus jų priešas – paukštvanagis.

Bukutis kaupia atsargas žievės plyšiuose

Bukutis maitinasi daugiausia ant medžių kamienų ir storų šakų. Vasarą jis renka vabzdžius – ypač vikšrus ir vabalus – bei vorus, o rudenį ir žiemą racioną papildo riešutais ir sėklomis; lesa ir žemuoges, mėlynes, vasaros pabaigoje užsuka į sodybas ir daržus pasmaguriauti saulėgrąžų ar aguonų. Bukutis – tikras atsargų kaupėjas: ištisus metus, o ypač rudenį, jis slepia medžių sėklas žievės įdubimuose, plyšiuose ir žemėje, o sulesa jas tada, kai trūksta maisto. Jauniklius bukučiai maitina daugiausia vabzdžiais.

Bukučių priešai ir konkurentai

Didžiausias bukučio priešas Europoje – paukštvanagis, tačiau bukučius gaudo ir vištvanagiai, skėtsakaliai, naminės ir žvirblinės pelėdos, žebenkštys. Švedijos tyrimas parodė, kad plėšrūnai sunaikino 6,2 % stebėtų bukučių lizdų – tai nedaug, nes susiaurinta molio anga gerai apsaugo. Bukučiams konkurenciją dėl uoksų daro varnėnai: jie užima bukučių lizdus, ypač jei šie aukštai medyje, o bukučių vietovėje gausu.

Lietuvoje bukučius lengviausia stebėti nuo vėlyvo rudens iki pavasario – prie lesyklų ir senuose parkuose, kur jie garsiai šaukia „dvip“. Vasarą, perėjimo metu, jie tylesni, bet ir tada juos išduoda judėjimas kamienais žemyn galva.

Bukučiai gyvena senuose lapuočių miškuose ir parkuose

Lietuvoje gyvena nominalusis bukučio porūšis. Bukutis šalyje dažnas, aptinkamas visoje teritorijoje ir stebimas ištisus metus – manoma, kad peri iki 50 000 porų. Jis mėgsta brandžius plačialapių ir mišrius miškus su dideliais senais medžiais, ypač ąžuolais, senus parkus, o eglynų vengia; aptinkamas ir senuose pušynuose. Miškų skaidymas gali lemti vietinį bukučių nykimą, tačiau Europoje jų arealas vis dar plečiasi.

Žiemą bukučiai dažnai klajoja kartu su zylių būreliais ir geniais ir noriai lanko lesyklas, kur lesa saulėgrąžas, riešutus, nesūdytus lašinius ir taukų lesalą. Neretai bukutis pasiima sėklą ir nuneša ją paslėpti – stebint lesyklą galima pamatyti, kaip jis kiša sėklas į netoliese esančio medžio žievės plyšius.

Kartu su bukučiais lesyklas lanko zylės ir geniai, o kitus miško paukščius rasite kortelėse kėkštas ir strazdai. Visus Lietuvos paukščius rasite paukščių kataloge.