Žaliukė: patinas ir patelė, giesmė, lizdas, mityba ir liga trichomonozė

♪ Paukščio balsas

Kaip skamba žaliukė?

▶ Paklausykite

Įrašas: Vladimir Yu. Arkhipov, Arkhivov, CC BY-SA 3.0, Wikimedia Commons.

Žaliukė – vienas dažniausių sodų ir žiemos lesyklų lankytojų. Šis žvirblio dydžio kikilinis išsiskiria alyviškai žalia spalva ir ryškiai geltonomis juostomis sparnuose bei uodegoje, kurios ypač gerai matomos skrendant. Pavasarį žaliukių patinai gieda nuo medžių viršūnių ir atlieka lėtus „drugelio“ skrydžius. Deja, pastaraisiais dešimtmečiais Europoje žaliukių gerokai sumažėjo dėl ligos, plintančios per lesyklas. Lietuvos paukščių katalogo kortelėje rasite, kaip atpažinti žaliukę, kur ji peri, kuo minta ir kaip saugiai ją lesinti.

Žaliukę išduoda geltoni sparnų ir uodegos kraštai

Žaliukė yra panašaus dydžio ir kūno sudėjimo kaip naminis žvirblis: apie 15 cm ilgio, sparnų tarpugalis 24,5–27,5 cm, patinai sveria vidutiniškai 28,1 g, patelės – 26,8 g. Patino viršus gelsvai žalias, apačia geltona su žaliu atspalviu, o sparnų kraštai ir uodegos šonai ryškiai geltoni – skrendant jie švyti. Snapas storas, kūgiškas, balsvas, kojos rausvos. Patelė panaši, tik blankesnių, rusvai gelsvų spalvų, nugara rusvesnė. Jaunikliai panašūs į patelę, bet nugara dėmėta, o antuodegis rudas.

Žaliukės giesmė – trelių ir čiulbėjimo mišinys su švokščiančiais, ištęstais garsais. Pavasarį patinas atlieka tuoktuvių skrydį: lėtai, plačiai mosuodamas sparnais skrenda ratu, lyg drugelis, ir tuo metu gieda.

Žaliukės peri tankiose eglutėse ir gyvatvorėse

Lietuvoje žaliukė dažna, stebima ištisus metus ir aptinkama visoje šalyje; manoma, kad peri iki 250 000 porų. Ji gyvena miškų pakraščiuose, gyvatvorėse, soduose, parkuose, kapinėse, sodybose ir kituose želdynuose, kur auga eglių, kėnių, tujų ar pocūgių.

Perėjimo sezonas tęsiasi nuo kovo antros pusės iki birželio. Lizdą stato patelė, lydima patino, krūmuose ar medžiuose iki 3 m aukštyje – iš šaknelių, sausos žolės, kerpių ir samanų, o vidų iškloja plaukais ir augalų pūkais. Dėtyje 4–6 melsvai balti ar gelsvi kiaušiniai su rausvomis ar rudomis dėmelėmis. Patelė peri 13–14 dienų, o patinas ją maitina. Jaunikliai išsirita apaugę ilgais pilkšvai baltais pūkais; tėvai juos maitina atrytomis sėklų košelėmis. Lizdą jie palieka po maždaug 13–14 dienų, dar nemokėdami skraidyti, o skraidyti pradeda 16–18 dienų amžiaus. Per metus žaliukės išaugina dvi, kai kurios poros – ir tris vadas.

Žaliukė lesa sėklas, pumpurus ir uogas

Žaliukė maitinasi labai įvairiai: lesa augalų pumpurus ir lapelius, garstukų, rūgčių, svėrių, kiečių, šeryčių, linų, grikių, usnių, kanapių sėklas, guobų, vinkšnų, skirpstų, pušų, eglių ir maumedžių sėklas, uogas bei vaisius. Vasarą ji gaudo ir vabzdžius bei jų lervas – straubliukus, sprindžius, pjūklelius, lapsukius. Maisto ieško medžiuose, krūmuose ir ant žemės. Žiemą žaliukės noriai lanko lesyklas, ypač su saulėgrąžomis, ir prie jų dažnai būna drąsios bei dominuojančios.

Žaliukių metai: kada jos gieda, peri ir būriuojasi

Žaliukės Lietuvoje matomos ištisus metus, tačiau jų elgesys kinta. Perėjimo sezonas prasideda kovo antroje pusėje ir trunka iki birželio, o jaunikliai lizdus palieka vasaros pradžioje; dalis porų išaugina dvi ar net tris vadas, todėl jaunų, dėmėtų žaliukių galima pamatyti iki pat rugpjūčio. Perėjimo metu žaliukės laikosi nedideliais būreliais po 2–3 poras gyvatvorėse, soduose, parkuose, kapinėse, kur auga eglės, tujos ar kėniai.

Vasaros pabaigoje ir rudenį žaliukės telkiasi į didesnius būrius ir maitinasi linų, javų laukuose, piktžolynuose ir prie sodybų. Žiemą jos – nuolatinės lesyklų viešnios, mėgstančios saulėgrąžas. Būtent tada svarbiausia rūpintis lesyklų higiena, kad neplistų trichomonozė.

Trichomonozė sumažino žaliukių gausą

Pirmuonis Trichomonas gallinae anksčiau buvo žinomas kaip karvelių ir plėšriųjų paukščių parazitas. Tačiau 2005 m. Didžiojoje Britanijoje juo užsikrėtusių žuvo daug žaliukių ir kikilių. Liga plito toliau: 2008 m. užsikrėtusių paukščių rasta Norvegijoje, Švedijoje ir Suomijoje, o 2009 m. – Vokietijoje. Manoma, kad ją išplatino kikiliai, kurie peri Šiaurės Europoje ir žiemoja Didžiojoje Britanijoje. Didžiojoje Britanijoje žaliukių sumažėjo nuo maždaug 4,3 iki 2,8 mln., panaši tendencija pastebėta ir Suomijoje, o kikilių skaičius beveik nepasikeitė.

Trichomonozė plinta per užterštą lesalą ir vandenį, todėl žiemos lesyklas būtina prižiūrėti: reguliariai jas valyti, nebarstyti lesalo didelėmis krūvomis ant žemės, keisti vandenį girdyklose. Pastebėjus apsiputojusių, mieguistų, sunkiai ryjančių paukščių, lesinimą reikėtų kelioms savaitėms nutraukti, o lesyklas išplauti ir išdžiovinti.

Kitus kikilinius paukščius rasite kortelėse kikilis, dagilis, sniegena ir svilikas, o visus Lietuvos paukščius – paukščių kataloge.