Svilikas: kaip atrodo, galingas snapas, vyšnių kauliukai, lizdas ir mityba

♪ Paukščio balsas

Kaip skamba svilikas?

Įrašas: Alexander Kurthy, CC BY-SA 4.0, Wikimedia Commons.

Vasarą sode po vyšnia kartais galima rasti tvarkingai perskeltų vyšnių kauliukų – tai svilikų darbas. Svilikas – stambiausias Lietuvos kikilinis paukštis, turintis neproporcingai didelį, galingą snapą, kuriuo perkanda net slyvų ir alyvuogių kauliukus. Nors svilikai Lietuvoje dažni, juos pamatyti nelengva – šie paukščiai atsargūs ir didžiąją laiko dalį praleidžia aukštai medžių lajose. Lietuvos paukščių katalogo kortelėje rasite, kaip sviliką atpažinti, kur jis gyvena ir peri, kuo minta ir kaip elgiasi.

Sviliką išduoda didžiulis snapas ir juodas „smakras“

Svilikas – kresnas, „jaučiagalvis“ paukštis storu kaklu, didele apvalia galva ir trumpa uodega: apie 18 cm ilgio, sparnų tarpugalis 29–33 cm, sveria 46–70 g. Patino galva šviesiai rusvai oranžinė, sprandas ir kaklo šonai pilki, aplink akį ir snapą eina juodas apvadas, gerklė juoda. Nugara tamsiai ruda, ant pečių plati šviesi juosta, sparnai juodi su melsvu blizgesiu ir balta juosta, uodegos gale – balta dėmė. Pilvas rausvai pilkas, pauodegys baltas, kojos rausvos. Patelė panaši, tik blankesnė, pilkesnio atspalvio.

Svarbiausias požymis – masyvus kūgiškas snapas, atrodantis lyg metalinis: vasarą jis melsvai pilkas su gelsvu pamatu, žiemą – rudai gelsvas. Skrendantis svilikas atrodo labai trumpauodegis, o sparnuose ir uodegos gale ryškiai šviečia baltos dėmės. Šauksmas – trumpas, kietas „cik“, giesmė tyli ir neaiški.

Svilikas perkanda vyšnių ir slyvų kauliukus

Svilikų snapo raumenys spaudžia jėga, prilygstančia maždaug 30–48 kg apkrovai. Tokia jėga leidžia perkąsti vyšnių, slyvų ir net alyvuogių kauliukus ir išgauti branduolį. Neatsitiktinai lotyniškas genties pavadinimas Coccothraustes kildinamas iš graikiškų žodžių, reiškiančių „sėkla“ ir „laužyti“. Svilikai minta daugiausia sėklomis ir vaisių kauliukų branduoliais: vasarą ir rudenį – vyšnių, ievų, slyvų, vėliau – skroblų, klevų, liepų, uosių ir kitų medžių sėklomis. Jauniklius tėvai maitina atrytomis sėklomis ir vikšrais. Prisirpus vyšnioms, svilikai su jaunikliais atskrenda į sodus, o rudenį ir žiemą ieško miškų, kuriuose gausu vaisių ir sėklų.

Svilikai mėgsta plačialapių medžių miškus

Lietuvoje svilikas dažnas, stebimas ištisus metus ir aptinkamas visoje šalyje – manoma, kad peri iki 60 000 porų. Labiausiai jis mėgsta brandžius ar bręstančius mišrius medynus, kuriuose vyrauja plačialapiai medžiai – ąžuolai, liepos, klevai, skroblai; gyvena ir sodybose su senais lapuočiais, sodų apsauginėse juostose, miestų bei gyvenviečių želdiniuose, šlaitų ir griovių želdynuose. Vengia grynų tankių eglynų ir didžiulių miškų masyvų; Pietų ir Rytų Lietuvos pušynuose beveik negyvena, bet atskrenda į sodus, kai prinoksta vyšnios ar ievos.

Svilikai atsargūs, tylūs ir paslaptingi. Jie gyvena šeimomis, dažnai gana toli viena nuo kitos, didžiąją dienos dalį praleidžia aukštai medžių lajose, o ant žemės nusileidžia tik ieškodami sėklų ar atsigerti. Prie lesyklų ir vandens jie gana agresyvūs – nuveja net didesnius paukščius. Žiemą Lietuvoje lieka pavieniai paukščiai ar nedidelės grupelės, o kovo pabaigoje – balandį grįžta migravusieji ir užima teritorijas. Nuo XX a. vidurio svilikų arealas Europoje plečiasi į šiaurę – dabar jų aptinkama net Šiaurės Norvegijoje.

Lizdą pradeda statyti patinas

Svilikai perėti pradeda jau pirmaisiais metais. Jie monogamiški, o poros kartais lieka kartu ir kitais metais. Porų susidarymas prasideda dar neišsiskirsčius žiemos būriams. Tuoktuvių metu poros stovi viena priešais kitą ir liečiasi snapais, o patinas pasišiaušia, nusilenkia ir pusračiu mosuoja sparnu, rodydamas baltas juostas. Neįprasta tarp kikilinių tai, kad lizdo vietą pasirenka ir jį statyti pradeda patinas – sukrauna sausų šakelių sluoksnį, o po kelių dienų darbą perima patelė.

Lizdas netvarkingas: stambus šakelių pagrindas ir negili gūžta, išklota šaknelėmis, žolių stiebais, kerpėmis, plaušais ir gyvūnų plaukais. Jis dažnai būna aukštai ant horizontalios šakos, kad būtų lengva prieiti iš oro. Lietuvoje dauguma svilikų lizdus krauna balandžio pabaigoje–gegužę. Patelė padeda 4–6 melsvai ar pilkšvai baltus kiaušinius su pilkomis ir juosvomis dėmelėmis bei vingiuotais brūkšneliais ir peri juos 11–13 dienų. Jaunikliai išsirita apaugę tankiais balkšvais pūkais, lizde išbūna 11–14 dienų, o tėvai juos dar kurį laiką maitina. Tėvai neįprastai kruopščiai prižiūri lizdo švarą – išneša jauniklių išmatas.

Svilikai Europoje gausūs, o Lietuvoje grįžta kovo pabaigoje

Europoje gyvena 7,2–12,6 mln. svilikų, o pasaulyje jų populiacija laikoma stabilia. Svilikai – daliniai migrantai: šiauriniai būriai žiemą keliauja į pietus, o vidutinio klimato kraštuose paukščiai dažnai sėslūs. Lietuvoje dalis svilikų žiemoja, o migravę paukščiai grįžta kovo pabaigoje–balandį ir tuoj užima teritorijas – tada jų kietas „cik“ dažnai girdimas parkuose ir giraitėse.

Sviliką lengviausia pamatyti vyšnių metu ir žiemą

Didžiausia tikimybė pastebėti sviliką – vasarą soduose, kai noksta vyšnios, ir žiemą lapuočių miškuose ar parkuose su skroblais, klevais ir uosiais. Verta įsiklausyti į kietą „cik“ iš medžio viršūnės ir pažiūrėti po vyšniomis, ar nėra perskeltų kauliukų. Kitus kikilinius paukščius rasite kortelėse kikilis, sniegena, dagilis ir žaliukė, o visus Lietuvos paukščius – paukščių kataloge.