Tulžys (ledinukas): kaip atrodo, žvejyba, urvas pakrantėje, mityba, žiemojimas

♪ Paukščio balsas

Kaip skamba tulžys?

Įrašas: Marie-Lan Taÿ Pamart, CC BY-SA 4.0, Wikimedia Commons.

Žaibiškai virš upės praskriejęs elektriškai mėlynas blyksnis – dažniausiai vienintelis būdas pamatyti tulžį. Šis žvirblio dydžio paukštis su žaliai mėlyna nugara, oranžine apačia ir ilgu snapu – bene ryškiausias Lietuvos paukštis. Jis ilgai tupi ant šakos virš vandens, o pastebėjęs žuvelę staiga neria ir išnyra su laimikiu. Liaudyje tulžys dar vadinamas ledinuku. Lietuvos paukščių katalogo kortelėje rasite, kaip atpažinti tulžį, kur jis peri, kuo minta ir kodėl jis saugomas.

Tulžį išduoda žaliai mėlyna nugara ir oranžinė krūtinė

Tulžys – trumpauodegis, didelės galvos, kresno kūno ir ilgo snapo paukštis, nedaug didesnis už žvirblį: apie 16 cm ilgio, sparnų tarpugalis apie 25 cm, sveria 34–46 g. Viršus žvilgiai žaliai mėlynas su šviesesnėmis dėmelėmis, nugara ir antuodegis ryškiai žydri. Prie snapo pamato ir už akių – rusvai oranžinės dėmės, gerklė ir dėmė kaklo šone balsvos, visa apačia ryškiai rusvai oranžinė. Kojos trumpos, ryškiai raudonos. Snapas ilgas, smailus, tamsus. Patinas ir patelė atrodo vienodai, tik patelės apatinis snapas oranžiškai raudonas su juodu galiuku. Jaunikliai blankesni ir žalsvesni.

Tulžys skrenda greitai ir tiesiai, dažniausiai žemai virš vandens, o nuskrendant matyti ryški elektriškai mėlyna juosta per nugarą. Trumpi apvalūs sparnai plasnoja labai dažnai. Tulžys negieda: skrisdamas jis skleidžia trumpą, aštrų švilpimą „či“, kartojamą du ar tris kartus, o sunerimęs – šiurkštų „šrit-it-it“.

Tulžys neria į vandenį nuo šakos

Tulžys didžiąją laiko dalį ramiai tupi ant šakos, lieptų turėklų ar iš vandens kyšančio daikto, dažnai po tiltais. Pamatęs grobį, jis ištempia kaklą, staiga neria į vandenį, trumpam dingsta ir netrukus išnyra su laimikiu. Jo akys pritaikytos matyti po vandeniu. Tulžys minta daugiausia smulkiomis žuvimis, taip pat varliagyviais, vandens vabzdžiais, vėžiagyviais ir kitais bestuburiais. Pagautą žuvį jis daužo į šaką, kad ši apsvaigtų, ir tik tada praryja.

Kadangi per dieną tulžiui reikia suėsti apie 60 % savo kūno svorio, jam būtina valdyti tinkamą upės ruožą. Todėl tulžiai labai teritorialūs ir visą metą laikosi pavieniui: teritorija paprastai būna bent 1 km, kartais iki 3,5 km ilgio. Užklydusį konkurentą jie garsiai šaukdami puola, o susikovę kartais griebia vienas kitam už snapo ir bando panardinti po vandeniu.

Tulžys peri pačių iškastame urve

Tulžiai monogamiški; poros susidaro rudenį, tačiau iki pavasario kiekvienas paukštis laiko savo teritoriją. Peri pavienėmis poromis urvuose, kuriuos išsikasa kojomis molingame ar smėlingame upių, ežerų ar kitų vandens telkinių skardyje, kartais net iki kilometro nuo vandens. Urvas būna neaukštai ir siekia iki 1 m gylio. Lizdo medžiagų tulžiai nesineša – kiaušinius deda tiesiai ant žemės, o laikui bėgant aplink susikaupia žuvų kaulų ir išmatų. Dėtyje 5–7 balti, beveik apvalūs kiaušiniai. Peri daugiausia patelė apie 20 dienų, o patinas tuo metu kasa urvą kitai vadai. Jaunikliai urve išbūna apie 25 dienas, juos maitina abu tėvai. Per metus tulžiai išveda dvi, rečiau tris vadas, o tą patį urvą dažnai naudoja kelerius metus.

Tulžį lengviausia pamatyti prie švarių, lėtai tekančių upių

Lietuvoje tulžį lengviausia pamatyti prie švarių, lėtai tekančių upių ir upelių su apaugusiais krantais, kur pakrantėse nusvirusios šakos tinka tykoti. Jis atsargus ir žmogaus arti neprisileidžia, todėl geriau stebėti iš toliau su žiūronais. Pavasarį ir vasarą tulžiai užsiėmę urvų kasimu ir jauniklių maitinimu – tada jie dažnai skraido upės vaga su žuvimi snape. Savo teritoriją jie saugo visais metų laikais ir užklydusius konkurentus puola garsiai šaukdami. Verta įsiklausyti į aštrų „či“ – dažnai tulžį išgirsti galima anksčiau nei pamatyti.

Tulžys – švaraus vandens rodiklis

Tulžiai gausiausi ten, kur vanduo skaidrus, o krantai apaugę medžiais ir krūmais – skaidriame vandenyje lengviau pamatyti grobį. Todėl jų buvimas rodo gerą vandens kokybę. Tulžiams labai kenkia upių reguliavimas, natūralių krantų pakeitimas betonu ar akmenimis, vandens tarša, o šaltos, ledu sukaustytos žiemos gali išnaikinti didelę dalį paukščių. Europoje gyvena 160 000–320 000 tulžių, ir ten jų populiacija laikoma stabilia. Lietuvoje tulžys aptinkamas visoje šalyje, bet pasiskirstęs netolygiai – gausesnis didesnėse švariavandenėse upėse, pavyzdžiui, Minijoje. Į Raudonąją knygą jis įrašytas 1989 m., o nuo 2019 m. priskirtas DD kategorijai – būklei įvertinti trūksta duomenų.

Tulžiai, perintys šalyse, kur žiemą upės užšąla, yra priversti migruoti; švelnesniais metais dalis jų lieka žiemoti prie neužšąlančių upių, kanalų, sraunių ruožų žemiau užtvankų ir uostų. Migruoja daugiausia naktį, o net migruodami nenutolsta nuo vandens.

Kitus spalvingus paukščius rasite kortelėse kukutis, volungė ir kėkštas, o vandens paukščius – garniai ir žuvėdros. Visus Lietuvos paukščius rasite paukščių kataloge.