Žalvarnis: žydrasis Lietuvos paukštis – išvaizda, mityba, nykimas ir apsauga

Ant elektros laido pamiškėje tupintis kėkšto dydžio paukštis, kurio galva ir krūtinė švyti žydrai mėlyna spalva, o nugara ruda kaip rudens lapai, – europinis žalvarnis. Tai vienas spalvingiausių Europos paukščių ir vienas rečiausių Lietuvoje: per kelis dešimtmečius iš tūkstančio porų liko ne daugiau kaip dešimt. Lietuvos paukščių katalogo kortelėje rasite, kaip atpažinti žalvarnį, kuo jis minta, kodėl nyksta ir kaip jam padedama.

Žalvarnio galva žydra, o nugara ruda

Žalvarnis – kresnas, maždaug kėkšto dydžio paukštis: 29–32 cm ilgio, sparnų tarpugalis 52–58 cm, sveria 120–160 g. Galva, sprandas ir kūno apačia šviesiai žydrai mėlyni su žalsvu atspalviu, nugara ir pečiai ryškiai rudi, plasnojamosios plunksnos juodos su melsvu atspalviu, o uodega žalsvai ir tamsiai mėlyna. Snapas juodas, stiprus, kojos gelsvai pilkšvos. Patinas ir patelė atrodo beveik vienodai, tik patino melsvas atspalvis kiek ryškesnis, o jaunikliai blankesni.

Skrisdamas žalvarnis ypač įspūdingas: ryškiai mėlyni sparnai kontrastuoja su juodai mėlynais jų galais. Pavasarį patinai atlieka tuoktuvių skrydį su staigiais posūkiais ir vartymusi ore – būtent dėl jo angliškai žalvarnis vadinamas „vartikliu“ (roller). Balsas šiurkštus, kiek primena varnos karkimą, o išgąsdinti paukščiai triukšmingai klykauja.

Žalvarnis tyko grobio nuo stulpų ir laidų

Žalvarnis tupi ant aukštų, gerai matomų vietų – elektros laidų, stulpų, sausų medžių viršūnių – ir iš ten stebi žemę, panašiai kaip medšarkės. Pastebėjęs grobį, nusklendžia ir pagriebia jį nuo žemės. Suaugę žalvarniai daugiausia minta stambiais vabalais – mėšlavabaliais, karkvabaliais, ūsuočiais, lapgraužiais, o jaunikliams neša daugiausia žiogų ir kitų tiesiasparnių. Kartais jie sugauna driežą, varlę, pelėną ar kirstuką. Grobį žalvarnis nusineša į pamėgtą vietą pamiškėje ar kirtavietės pakraštyje ir, prieš prarydamas vabalą, daužo jį į šaką.

Žalvarnis peri uoksuose ir noriai užima inkilus

Lietuvoje žalvarniai dažniausiai įsikuria miško pakraščiuose, kur brandūs medynai ribojasi su neintensyviai naudojamomis pievomis, taip pat prie laukymių, kirtaviečių, parkuose ar sodybose su senais medžiais; ypač mėgsta sausus, retus Dzūkijos pušynus. Į perimvietę jie atskrenda gegužę ir toje pačioje vietoje dažnai peri daugelį metų. Lizdą žalvarniai įsirengia uoksuose, dažnai genių iškaltuose, o jų trūkstant – inkiluose. Birželį patelė deda 3–4 baltus kiaušinius tiesiai ant uokso trūnėsių, ir abu tėvai, daugiausia patelė, peri juos 18–19 dienų. Jaunikliai lizde išbūna 26–28 dienas, o išskridę dar apie dvi savaites globojami tėvų.

Žalvarnių jaunikliai turi neįprastą apsaugą: pavojaus atveju jie išvemia nemalonaus kvapo oranžinį skystį, kuris atbaido plėšrūnus, o grįžusiems tėvams praneša apie pavojų. Perėti žalvarniai paprastai pradeda dvejų metų, o seniausias žinomas žieduotas paukštis gyveno 9 metus ir 2 mėnesius.

Žalvarniai žiemoja Afrikoje į pietus nuo Sacharos

Žalvarnis – šiltų, sausų, atvirų kraštų su pavieniais medžiais paukštis ir tolimųjų kelionių migrantas. Lietuvoje jis būna tik vasarą, o žiemoti išskrenda į Afriką į pietus nuo Sacharos, kur žiemoja dviejuose atskiruose regionuose: Vakarų Afrikoje nuo Senegalo iki Kamerūno ir rytinėje bei pietinėje Afrikos dalyje nuo Etiopijos iki Kongo ir Pietų Afrikos. Dalis rytinių populiacijų į Afriką keliauja per Indiją. Europoje peri apie 159–330 tūkst. žalvarnių, o kartu su Azijos paukščiais pasaulio populiacija vertinama 277–660 tūkst. paukščių. 1990–2000 m. Europos populiacija sumažėjo ketvirtadaliu, ir labiausiai nukentėjo šiaurinė arealo dalis – tarp jų ir Baltijos šalys.

Lietuvoje žalvarnių liko vos keli

Dar prieš 3–4 dešimtmečius Lietuvoje perėjo ne mažiau kaip 1 000 žalvarnių porų. 2001 m. jų buvo likę 100–150 porų, 2006 m. – apie 30, 2013 m. – 10–15 porų, o pastaruosius metus randama ne daugiau kaip 10 porų. Tai viena sparčiausiai nykstančių paukščių rūšių Lietuvoje, todėl Raudonojoje knygoje jai priskirta CR – kritiškai grėsmingos būklės – kategorija. Panašiai žalvarniai nyko visoje šiaurinėje arealo dalyje: Švedijoje ir Vokietijoje jie nebeperi, o Estijoje perinčių paukščių neliko.

Žalvarnius naikina tradicinio kraštovaizdžio nykimas: pievų suarimas ir užželimas, insekticidai, mažinantys stambių vabzdžių gausą, intensyvi miškininkystė, kai šalinama negyva mediena ir seni medžiai su uoksais. Rūšiai išsaugoti būtina palaikyti ekstensyviai naudojamas pievas ir ganyklas bei iškabinti specialius inkilus žalvarniams. Lietuvos ornitologų draugija vykdo europinio žalvarnio būklės gerinimo projektą, o kiekvienas pastebėtas žalvarnis yra vertingas stebėjimas, apie kurį verta pranešti ornitologams.

Kitus spalvingus Lietuvos paukščius rasite kortelėse tulžys, kukutis ir volungė, o visus Lietuvos paukščius – paukščių kataloge.