Pilkoji gervė: kaip atpažinti, balsas, lizdas, kuo minta, kada grįžta ir išskrenda

Ankstyvą pavasario rytą per pelkes nusiritęs žemas, trimitą primenantis garsas – ženklas, kad sugrįžo gervės. Pilkoji gervė (lot. Grus grus) yra vienas didžiausių Lietuvos paukščių: stovinti ji aukštesnė už baltąjį gandrą, o išskleisti sparnai gali siekti 2,4 m. Prieš kelis dešimtmečius šis paukštis buvo retas, o dabar gervių būriai rudenį dengia ištisus laukus. Lietuvos paukščių katalogo kortelėje rasite, kaip gervę atpažinti, kur ji peri, kuo minta, kada atskrenda ir išskrenda.

Lotyniškas pavadinimas	Grus grus
Kiti pavadinimai	gervė; angl. Common Crane, Eurasian Crane
Būrys ir šeima	gerviniai paukščiai, gervinių (Gruidae) šeima
Aukštis ir ilgis	110–130 cm aukščio, 100–130 cm ilgio
Sparnų tarpugalis	180–240 cm
Svoris	patinai 5,1–6,1 kg (retai iki 7 kg), patelės 4,5–5,9 kg
Statusas Lietuvoje	perinti ir migruojanti rūšis, žiemoja retai (LOD sąrašas)
Grįžta / išskrenda	kovo pabaiga – balandžio pradžia / rugpjūčio pabaiga – spalis
Lizdas ir dėtis	ant kupsto pelkėje; 2 (1–3) kiaušiniai, perėjimas ~30 d.
Apsauga	LRK 1976–2019 m.; dabar išbraukta, populiacija atsikūrusi

Gervę išduoda raudona kepurėlė ir garbanoti „sijonai“

Suaugusi gervė yra šviesiai pilka, tamsiausia ant nugaros. Kakta, snapo pamatas, pagurklis, sprandas ir sparnų galai juodi, o nuo akių per skruostus ir kaklo šonus driekiasi plati balta juosta. Pakaušyje matyti ryškiai raudona plikos odos dėmelė. Ilgos, lenktos ir garbanotos pečių plunksnos nukaba virš uodegos, todėl stovinti gervė atrodo lyg vilkėtų pūstą sijoną. Snapas rusvas, kojos juodos ir labai ilgos.

Patinai šiek tiek stambesni už pateles, tačiau lauke jų beveik neįmanoma atskirti. Jaunikliai pilkai rusvi, be ryškaus kaklo rašto ir raudonos dėmės. Skrendanti gervė ištiesia ir kaklą, ir kojas, o būriai migruodami rikiuojasi V raide arba įstrižomis linijomis. Kas antri metai prieš migraciją suaugusios gervės visiškai pakeičia plunksnas ir apie šešias savaites negali skraidyti – tuo metu jos slepiasi seklumose ir nendrynuose.

Trimito balsas girdimas už kelių kilometrų

Gervės balsas – žemas, skardus trimitavimas, kurį ramią dieną galima išgirsti kelių kilometrų spinduliu. Ypač įspūdingi poros duetai: patelė ir patinas šaukia pakaitomis, iškėlę galvas, todėl jų giesmė skamba kaip vienas ilgas garsas. Skrendantys būriai nuolat kurkia, o išgąsdinta gervė garsiai rėkia. Pavasarį gervės šoka: tupčioja, lenkiasi, šokinėja išskleistais sparnais, mėto į orą žolę ar šakeles. Šokiai matomi ne tik poravimosi metu – jie padeda palaikyti ryšius ir būryje.

Lizdas – ant kupsto atokioje pelkėje

Gervė labai baikšti ir įsikuria toli nuo žmonių: raistuose, pelkėse, šlapiuose juodalksnynuose ir beržynuose, apleistuose durpynuose, viksvinėse pievose. Pastaraisiais dešimtmečiais ji vis dažniau peri ir mažesnėse pelkutėse, šlapiose kirtavietėse. Lizdas – tiesiog ant žemės, ant sausesnio kupsto, paslėptas tarp nendrių ir krūmokšnių. Jį sudaro juodalksnio ir beržo šakelės, papartis ir viksvos; skersmuo siekia 45–60 cm.

Lietuvoje gervės dažniausiai deda 2 kiaušinius balandžio mėnesį. Kiaušiniai pilkai žalsvi su didelėmis neryškiomis dėmėmis, kiekvienas sveria apie 160–170 g. Peri apie 30 dienų, o patinas tuo metu sergsti lizdą. Išsiritę jaunikliai greitai palieka lizdą, gerai plaukioja, apsiplunksnuoja per 40–45 dienas ir pradeda skraidyti rugpjūtį. Gervių poros dažniausiai lieka kartu daug metų ir paprastai peri netoli ankstesnio lizdo, kartais net tame pačiame.

Gervė minta ir grūdais, ir varlėmis

Gervė yra visaėdė. Didžiąją metų dalį ji lesa augalinį maistą: šaknis, šakniastiebius, želmenis, sėklas, grūdus ir uogas – spanguolės angliškai cranberry (pažodžiui – „gervės uoga“), manoma, pavadintos būtent jos garbei. Vasarą, auginant jauniklius, svarbesnis tampa gyvūninis maistas: vabzdžiai (ypač laumžirgiai), sliekai, sraigės, varlės, driežai, pelės, smulkios žuvys, kartais paukščių kiaušiniai ir jaunikliai. Rudenį gervės ganosi nuimtuose javų ir kukurūzų laukuose, kur surenka nukritusius grūdus.

Rudenį tūkstantiniai būriai telkiasi Lietuvos durpynuose

Į Lietuvą gervės grįžta kovo pabaigoje – balandžio pradžioje. Išskrenda nuo rugpjūčio pabaigos iki spalio pabaigos, o prieš kelionę susitelkia į tūkstantinius būrius. Svarbiausios jų poilsio vietos – Sulinkių, Tyrulių ir Novaraisčio durpynai bei Žuvinto rezervatas, kur rudens vakarais galima stebėti, kaip būriai grįžta nakvoti į seklumas. Europoje perinčios gervės žiemoja daugiausia Ispanijoje, Portugalijoje ir Šiaurės Afrikoje; migruodamos jos skrenda ir dieną, ir naktį.

Stebint gerves svarbu nepriartėti per arti – išbaidyti paukščiai eikvoja jėgas, reikalingas kelionei. Geriausia naudotis apžvalgos bokštais ir žiūronais, o laukuose likti prie kelio.

Iš Raudonosios knygos gervė išbraukta 2019 m.

XX a. pradžioje gervės Lietuvoje buvo gausios, tačiau masinė melioracija ir pelkių sausinimas atėmė jų perėjimo vietas. 7–8 dešimtmetyje lizdai buvo randami tik keliose vietose, pavyzdžiui, Lekėčių miškuose ir Čepkelių raiste. 1976 m. rūšis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą, 1992 m. priskirta 3 (R) kategorijai, o nuo 2003 m. – 5 (Rs) kategorijai, kuriai priklauso atsikuriančios rūšys. Apie 1990 m. pradėjus sparčiai gausėti, 2019 m. gervė iš Raudonosios knygos išbraukta. Raudonosios knygos duomenimis, 2001 m. Lietuvoje perėjo 900–1 200 porų, o Vikipedijoje nurodomas 2008–2012 m. vertinimas – jau 5 000–10 500 perinčių porų.

Didžiausios grėsmės išlieka tos pačios: šlapių pievų ir miškų sausinimas, durpynų eksploatacija, miško kirtimai perėjimo vietose ir gausūs plėšrūnai bei šernai. Todėl balandžio–gegužės mėnesiais lizdavietėse rekomenduojama nevykdyti miško darbų, o rugsėjo–spalio mėnesiais – netrikdyti gervių susitelkimo vietų.

Gervė, garnys ir gandras skiriasi skrydžiu ir spalvomis

Požymis	Pilkoji gervė	Pilkasis garnys	Baltasis gandras
Spalva	pilka, juodas kaklas su balta juosta, raudona dėmė	pilka, balta galva su juoda juosta	balta su juodais sparnų galais
Kaklas skrendant	ištiestas	sulenktas S raide	ištiestas
Snapas	trumpas, rusvas	ilgas, geltonas	ilgas, raudonas
Lizdas	ant žemės, pelkėje	medžiuose, kolonijose	ant stogų, stulpų, medžių
Balsas	garsus trimitavimas	šiurkštus kranktelėjimas	beveik nebalsingas, kalena snapu

Daugiau apie panašius ilgakojus paukščius – kortelėse garniai ir gandrai.

Gerves geriausia stebėti rudens vakarais prie durpynų

Pilkoji gervė – vienas sėkmingiausių Lietuvos gamtosaugos pavyzdžių: rūšis, kuri prieš pusę amžiaus buvo išlikusi tik keliose pelkėse, dabar peri visoje šalyje. Norintiems ją pamatyti verta rinktis rugsėjo–spalio vakarus prie didžiųjų durpynų ar Žuvinto. Pavasarį gervių trimitavimą galima išgirsti beveik kiekviename didesniame raiste, o jų balsų įrašų pasiklausyti – xeno-canto archyve. Kitų Lietuvos paukščių aprašymus rasite paukščių kataloge.