Gegutė: kukavimas, kiaušiniai svetimuose lizduose, gegužiukas, kada grįžta

♪ Paukščio balsas

Kaip skamba gegutė?

▶ Paklausykite

Įrašas: British Library, CC BY-SA 4.0, Wikimedia Commons.

Pavasario miške nuskambantis „ku-kū, ku-kū“ – vienas pažįstamiausių gamtos garsų. Tačiau pati gegutė – vienas keisčiausių Lietuvos paukščių: ji nesuka lizdo ir neperi, o savo kiaušinius pakiša kitiems paukščiams. Išsiritęs gegužiukas išstumia šeimininkų kiaušinius ir jauniklius, o „įtėviai“ maitina jį, kol šis tampa dvigubai didesnis už juos pačius. Lietuvos paukščių katalogo kortelėje rasite, kaip atpažinti gegutę, kas kukuoja, kaip ji deda kiaušinius ir kada grįžta.

Gegutė panaši į paukštvanagį

Paprastoji gegutė – 32–34 cm ilgio, ilgauodegis, laibas paukštis; uodega sudaro 13–15 cm, sparnų tarpugalis 55–60 cm, patinai sveria apie 130 g, patelės – apie 110 g. Suaugę patinai šiferio pilkumo, pilka gerklė siekia krūtinę, o likusi apačia balsva, skersai tamsiai dryžuota. Akių rainelė, žiedas aplink akį, snapo pamatas ir kojos geltoni. Patelės būna dvejopos: pilkos, su gelsvesniu pagrindu po dryžiais, arba rečiau – rusvai rudos, tamsiai dryžuotos. Jauni paukščiai rusvi ar pilki, su balta dėme pakaušyje.

Skrendanti gegutė stebėtinai panaši į paukštvanagį – pilka, dryžuota apačia, ilga uodega, smailūs sparnai. Tyrimai parodė, kad šis panašumas jai naudingas: nendrinukės ir kiti smulkūs paukščiai, kurių lizdus gegutė renkasi, gegučių baiminasi ir rečiau jas puola, o zylės, pamačiusios gegutės iškamšą, elgiasi taip pat kaip pamačiusios plėšrūną. Tupėdama gegutė dažnai nuleidžia sparnus ir pakelia uodegą.

Kukuoja tik gegutės patinas

Gerai žinomą „ku-kū“ kartoja tik patinai – tupėdami medžių viršūnėse ar kitoje atviroje vietoje. Perėjimo metu jie kukuoja kas 1–1,5 sekundės, grupėmis po 10–20 kartų su kelių sekundžių pertraukomis, dažnai nuo prieš aušrą iki vakaro sutemų. Patelė skleidžia visai kitokį – garsų, burbuliuojantį, kikenantį garsą. Įdomu, kad balandį patinų kukavimo intervalas būna mažoji tercija, vėliau jis platėja iki didžiosios tercijos ir kvartos, o birželį gegutė tarsi „pamiršta melodiją“.

Gegutė deda kiaušinius į svetimus lizdus

Gegutė – privalomoji lizdų parazitė. Per sezoną patelė gali aplankyti iki 50 lizdų ir padėti iki 25 kiaušinių – po vieną kas kelias dienas. Ji atidžiai stebi būsimus „įtėvius“ ir, įsitikinusi, kad jų nėra, praryja vieną jų kiaušinį ir greitai padeda savąjį. Gegučių patelės skirstomos į grupes, kurios specializuojasi vienai šeimininkų rūšiai ir deda į ją panašius kiaušinius. Užregistruota daugiau nei 100 šeimininkų rūšių – Šiaurės Europoje dažniausiai tai pievinis kalviukas, erškėtžvirblis ir mažoji krakšlė, o Lietuvoje – devynbalsės, raudonuodegės, nendrinukės, kielės ir kiti giesmininkai. Pavasarį gegutės visada grįžta į savo gimtąją vietą ir paprastai parazituoja tą rūšį, kuri užaugino jas pačias.

Gegužiukas išstumia šeimininkų kiaušinius

Gegužiukas išsirita po 12 dienų – paprastai parą ar dvi anksčiau už šeimininkų jauniklius – ir jau pirmosiomis valandomis išstumia iš lizdo kitus kiaušinius ar jauniklius. Tik 2 g sveriantis paukščiukas atremia juos į šaukšto formos įdubą nugaroje, kuri labai jautri bet kokiam prisilietimui, ir išverčia per lizdo kraštą. Išdygus plunksnoms šis instinktas išnyksta. Per mėnesį gegužiukas priauga 30 kartų daugiau nei svėrė, o plačiai pražiota raudonai oranžinė ryklė taip stipriai skatina šerti, kad kartais jį pamaitina net pro šalį skrendantys kiti paukščiai. Trijų savaičių gegužiukas būna dvigubai sunkesnis už „įtėvius“; jo riksmai vilioja plėšrūnus, todėl nuo 3 iki 5 savaičių amžiaus žūva apie 40 % gegužiukų. Jei gegutė per klaidą padeda kiaušinį į sėklaėdžio paukščio lizdą, gegužiukas nugaišta badu.

Gegutės „dvi spalvos“ ir kova su šeimininkais

Kai kurios gegutės patelės yra ne pilkos, o rusvai rudos. Mokslininkai mano, kad dvi spalvų atmainos padeda gegutei apgauti šeimininkus: nendrinukės išmoksta pulti tą gegutės atmainą, kurią mato puolant kaimynus, todėl retesnė atmaina turi daugiau šansų prieiti prie lizdo. Bandymuose su gegučių ir paukštvanagių iškamšomis nendrinukės dažniau puldavo abiejų atmainų gegutes nei paukštvanagį, o dar dažniau – tą atmainą, kurią matė puolant kaimynus. Taip vyksta tikros evoliucinės ginklavimosi varžybos tarp gegutės ir jos šeimininkų.

Lietuvoje gegutę lengviausia išgirsti nuo balandžio pabaigos iki birželio: patinai kukuoja nuo prieš aušrą iki sutemų, o birželį jų melodija tarsi „subyra“. Pamatyti gegutę sunkiau – geriausia stebėti atviras vietas prie miško, pelkių ir vandens telkinių pakraščius, kur patinai tupi atvirose tupyklose nuleidę sparnus. Liepą suaugusios gegutės jau išskrenda, todėl vasaros pabaigoje dažniau pamatysime tik jaunus paukščius su balta dėme pakaušyje, kuriuos dar maitina smulkūs „įtėviai“.

Gegutės minta plaukuotais vikšrais ir žiemoja Afrikoje

Gegutės minta daugiausia vabzdžiais – ypač plaukuotais vikšrais, kurių vengia dauguma kitų paukščių, kartais lesa ir kiaušinius bei jauniklius. Lietuvoje gegutė gana dažna ir įprasta: ji gyvena lapuočių giriose, tamsiuose eglynuose, sausuose šiluose, vandenų pakrantėse. Grįžta dažniausiai balandį, o suaugusios gegutės žiemoti į Afriką į pietus nuo Sacharos išskrenda jau liepą; jaunikliai keliauja rugpjūtį, vieni, be tėvų. Pasaulyje gyvena 25–100 mln. gegučių, iš jų Europoje peri 12,6–25,8 mln., tačiau kai kur jų mažėja – Anglijoje 1995–2015 m. sumažėjo 69 %.

Paukštvanagį išsamiau aprašome kortelėje vanagai, o gegučių „įtėvius“ – kortelėse kielės ir liepsnelė. Visus Lietuvos paukščius rasite paukščių kataloge.