Pempė: išvaizda, balsas, kada grįžta, lizdas laukuose, mityba ir apsauga

♪ Paukščio balsas

Kaip skamba paprastoji pempė?

Įrašas: British Library, CC BY-SA 4.0, Wikimedia Commons.

Kovo mėnesį, kai laukuose dar tirpsta sniegas, virš pievų jau girdėti skardus „gy-vi, gy-vi“ – grįžo pempės. Šis juodai baltas paukštis su ilgu kuoduku ir žalsvai blizgančia nugara yra vienas pirmųjų pavasario pranašų, o jo akrobatiški skrydžiai virš arimų – neatskiriama Lietuvos kaimo pavasario dalis. Deja, Europoje pempių sparčiai mažėja. Lietuvos paukščių katalogo kortelėje rasite, kaip pempę atpažinti, kur ji peri, kuo minta ir kaip jai padėti.

Pempę išduoda ilgas kuodukas ir žalsvai blizganti nugara

Paprastoji pempė yra maždaug miesto balandžio dydžio: 28–33 cm ilgio, sparnų tarpugalis 67–87 cm, sveria 128–330 g. Iš toli ji atrodo juodai balta, o iš arti matyti, kad nugara ir sparnai juodai žalsvi su metalo blizgesiu. Viršugalvyje – ilgas, plonas, į viršų užsirietęs kuodukas, kuris patino ilgesnis nei patelės. Patino gerklė ir krūtinė juodos, skruostai ir pilvas balti, uodega balta su plačia juoda juosta gale, pauodegys rusvas. Patelės ir jaunikliai blankesni, trumpesniu kuoduku. Snapas juodas, kojos rausvai rudos; pempė – trumpiausių kojų iš visų pempių genties paukščių. Sparnai platūs ir apvalūs, todėl skrisdama pempė atrodo lyg mojuotų dviem juodai baltomis mentėmis.

„Gy-vi“ ir pavasario akrobatika virš laukų

Pempės balsas – skardus, gerai girdimas „gy-vi“; angliškai jis užrašomas „pee-wit“, todėl Anglijoje pempė vadinama ir peewit. Perėjimo laikotarpiu patinai beveik be paliovos šaukia ir atlieka įspūdingus tuoktuvių skrydžius: kyla aukštyn, staiga neria žemyn, vartosi ir sukasi ore. Skrydžio metu jie išgieda ilgesnę, švilpiančią frazę. Pempės taip pat cypia ir miaukia.

Pempė peri ant žemės ir drąsiai gina lizdą

Lietuvoje pempės renkasi atvirus plotus su žema augalija: pievas, ganyklas, dirbamus laukus, pelkynus. Lizdas – negili įduba ant žemės ar griovio šlaite, kurioje dedami dažniausiai 4 žalsvi kiaušiniai su neryškiomis pilkomis ir ryškiomis juodomis dėmėmis. Peri 24–26 dienas. Išsiritę jaunikliai lizde neužsibūna: jie greitai jį palieka ir patys mokosi susirasti maisto, o skraidyti išmoksta per 33–35 dienas. Lietuvoje pempės per metus išveda vieną vadą.

Pempės garsėja drąsa: lizdą ir jauniklius jos triukšmingai ir agresyviai gina nuo visų įsibrovėlių – net nuo karvių ir arklių. Jei pievoje pempė suka ratus virš jūsų galvos ir garsiai rėkia, netoliese yra jos lizdas ar jaunikliai.

Pempės maitinasi ir mėnesienos naktimis

Pempės minta daugiausia vabzdžiais ir kitais smulkiais bestuburiais, kuriuos renka nuo žemės. Kartais jos naudoja gudrybę: trepsi koja į žemę ar drebina kojas seklumoje, kad sliekai ir kiti gyviai išlįstų į paviršių. Pempės maitinasi ne tik dieną, bet ir naktį, ypač ryškios mėnesienos metu. Ne perėjimo metu jos dažnai maitinasi mišriuose būriuose su dirviniais sėjikais ir rudagalviais kirais – kirai neretai atima grobį, bet kartu padeda pastebėti plėšrūnus.

Pempės iš Lietuvos pradeda keliauti jau vasarą

Didesnėje arealo dalyje pempės yra ryškūs migrantai: žiemoti jos skrenda iki Šiaurės Afrikos, Šiaurės Indijos, Nepalo, Butano ir Kinijos dalies, o Vakarų Europos žemumose dalis paukščių gyvena sėsliai. Migruoja daugiausia dieną, dažnai didžiuliais būriais, o žiemą telkiasi atviruose dirbamuose laukuose ir seklumose. Pasitaiko, kad audros nuneša pempes net į Šiaurės Ameriką – Kanadoje jos stebėtos 1927 m. gruodį ir 1966 m. sausį.

Lietuvoje pempes lengviausia stebėti kovą–balandį, kai jos grįžta ir patinai virš pievų atlieka triukšmingus tuoktuvių skrydžius, o liepą–rugsėjį – kai po perėjimo susiburia į būrius šlapiose pievose, ganyklose ir ražienose. Iš Lietuvos pempės pradeda traukti jau vidurvasarį, nors pavieniai būreliai matomi iki spalio, o švelniomis žiemomis kai kurie paukščiai lieka – Lietuvos ornitologų draugijos sąraše pempė nurodoma kaip perinti, migruojanti ir žiemojanti rūšis. Lietuvių liaudies kalendoriuje pempės grįžimas paženklintas atskira data – kovo 19-oji vadinama Pempės diena. Ilgiausiai žinoma pempė gyveno 18 metų, nors laisvėje vidutinė gyvenimo trukmė – apie 4 metai.

Pempėms kenkia intensyvus žemės ūkis

Pempių Europoje sparčiai mažėja, todėl pasaulyje ši rūšis vertinama kaip beveik grėsminga (NT), o Jungtinėje Karalystėje nuo 2009 m. įtraukta į raudonąjį sąrašą. Svarbiausia priežastis – intensyvus žemės ūkis: natūralių pievų suarimas, mišrių ūkių nykimas, perėjimas nuo pavasarinių prie žieminių pasėlių, per tankus ganymas. Pempių lizdus ir jauniklius naikina ir plėšrūnai, daugiausia žinduoliai. Kai kuriose šalyse ūkininkams mokamos išmokos už nearitus plotus, kuriuose galėtų perėti ant žemės perintys paukščiai. Pempėms labiausiai padeda ganomos, nenusausintos pievos ir ekstensyvus ūkininkavimas. Pempėms taikomas Afrikos ir Eurazijos migruojančių vandens paukščių apsaugos susitarimas (AEWA).

Kitus pievų ir laukų paukščius rasite kortelėse vieversiai, pilkoji kurapka, kielės ir gandrai, o visus Lietuvos paukščius – paukščių kataloge.