Fazanas: patinas ir patelė, kilmė, gyvenimas Lietuvoje, lizdas, mityba ir greitis

♪ Paukščio balsas

Kaip skamba paprastasis fazanas?

▶ Paklausykite

Įrašas: SanoAK: Alexander Kürthy, CC BY-SA 4.0, Wikimedia Commons.

Pakelės lauke ar krūmynų pakraštyje pastebėtas varinio blizgesio paukštis su žalsvai melsva galva, raudonais „akiniais“ ir ilga uodega – fazanas. Tai vienas spalvingiausių ir labiausiai pasaulyje medžiojamų paukščių. Fazanai kilę iš Azijos, o į Europą įvežti dar romėnų laikais; Lietuvoje jie taip pat yra introdukuota, žmonių atvežta rūšis. Lietuvos paukščių katalogo kortelėje rasite, kaip atpažinti fazaną, kaip jis gyvena, kur peri ir kuo minta.

Fazano patinas – vienas spalvingiausių paukščių

Suaugęs fazano patinas yra 60–89 cm ilgio, tačiau beveik pusė to tenka ilgai, smailiai, skersai dryžuotai uodegai (45–50 cm). Jo kūnas spindi variniais, auksiniais, rudais ir žalsvais atspalviais, galva ir kaklas tamsiai žali ar melsvi su metalo blizgesiu, o aplink akis – ryškiai raudona plika oda. Daugelio fazanų kakle yra baltas žiedas – tokie paukščiai vadinami žiediniais fazanais. Patelė gerokai mažesnė (53–62 cm, uodega 20–25 cm), šviesiai rudai marga, todėl puikiai maskuojasi žolėje ir perėdama ant žemės. Patinai sveria 0,77–1,99 kg, patelės – 0,55–1,45 kg; Vidurio Europoje introdukuotų fazanų patinai vidutiniškai sveria apie 1,4–1,5 kg.

Fazanai turi tvirtą snapą ir stiprias keturpirštes kojas su tvirtais nagais, pritaikytas ieškoti maisto žemėje. Jų sparnai trumpi ir apvalūs, todėl pakilimas triukšmingas, skrydis greitas, bet neilgas. Išsigandęs fazanas mieliau bėga, nei skrenda, o naktį nakvoja medžiuose. Įprastai jis skrenda 43–61 km/h greičiu, o persekiojamas – iki 90 km/h.

Fazanas į Europą atkeliavo dar romėnų laikais

Savaime fazanai paplitę Azijoje – nuo rytinės Juodosios ir Kaspijos jūrų pakrančių iki Mandžiūrijos, Korėjos, Kinijos ir Taivano – bei kraštutiniuose Europos pietryčiuose, Kaukazo šiaurinėse priekalnėse. Lotyniškas rūšies vardas colchicus reiškia „iš Kolchidės“ – senovės šalies prie Juodosios jūros, kur su fazanais susipažino graikai. Į didžiąją Europos dalį fazanai įvežti Romos imperijos laikais: jau I a. romėnų kulinaras Apicijus aprašė fazanienos receptus. Vėliau jie išplatinti Šiaurės Amerikoje, Japonijoje, Naujojoje Zelandijoje ir kitur. Fazanai lengvai veisiasi nelaisvėje, todėl auginami fazanynuose ir paleidžiami į gamtą medžioklei. Lietuvoje fazanas taip pat yra introdukuota rūšis; LOD sąraše jis nurodomas kaip lokaliai perinti ir žiemojanti rūšis.

Fazano patinas gyvena su „haremu“

Fazanų patinai poligamiški: ryškus apdaras vilioja pateles, todėl prie vieno patino dažnai laikosi kelios patelės. Patelės iki šešių savaičių maitinasi teritorinio patino valdose, kaupdamos riebalų atsargas perėjimui, o patinas budriai saugo jas nuo plėšrūnų ir kitų patinų. Piršlybų metu patinas bėgioja aplink patelę nuleidęs sparnus beveik iki žemės, sukioja uodegą ir puikuojasi, tačiau, patelėms pradėjus perėti, jomis nebesirūpina.

Lizdų laikotarpis trunka nuo kovo iki rugpjūčio, o daugiausia jų būna balandžio–birželio mėnesiais. Lizdas – nedidelė duobutė žemėje su trupučiu žolės ar lapų arba visai be jų, gerai paslėpta augalijoje po medžiu ar krūmu, žemės ūkio naudmenose ar miško pakraštyje. Patelė deda 8–15 kiaušinių ir viena juos peri 23–25 dienas. Išsiritę jaunikliai iškart palieka lizdą, po 12–14 dienų jau atlieka trumpus skrydžius, tačiau pirmąsias dvi savaites minta beveik vien vabzdžiais. Motiną jaunikliai palieka po 8–11 savaičių. Per metus išperima viena vada.

Fazanai būriuojasi ir slepiasi nuo medžiotojų

Ne perėjimo metu fazanai laikosi laisvais būriais, o nelaisvėje užauginti paukščiai dažnai gyvena atskirai pagal lytį – patinai ir patelės skirtingu metu ir skirtingose vietose lankosi lesyklose. Ten, kur fazanai medžiojami, jie greitai išmoksta žmones sieti su pavojumi ir, išgirdę artėjančius medžiotojus, skubiai pasitraukia į priedangą. Savo tėvynėje fazanai gyvena pievose netoli vandens su nedidelėmis giraitėmis, o Europoje – miškų pakraščiuose, krūmynuose, šlapynėse ir žemės ūkio laukuose. Vis dėlto ištisai iškirsti, intensyviai dirbami laukai jiems – menkaverčiai: ten fazanų populiacijos ilgai savarankiškai neišsilaiko.

Lietuvoje fazanus lengviausia pamatyti vėlyvą rudenį ir žiemą laukų pakraščiuose prie krūmynų ir nendrynų, kai ryškus patinas gerai matomas ant sniego ar ražienų.

Fazanai lesa grūdus, sėklas ir vabzdžius

Fazanai maitinasi ant žemės. Jų augalinis maistas – grūdai, sėklos, vaisiai, uogos, lapai, o gyvūninis – įvairūs bestuburiai: šliužai, sliekai, skruzdžių kiaušiniai, vielinės kirmėlės, vikšrai, žiogai, o kartais fazanai sugauna net driežą ar kitą smulkų gyvūną. Žiemą jie dažnai lankosi prie laukų pakraščiuose paliktų javų ražienų ir lesyklų, kur medžiotojai jiems pila grūdų.

Kitus vištinius paukščius rasite kortelėse pilkoji kurapka, tetervinas ir kurtinys, o visus Lietuvos paukščius – paukščių kataloge.