Vanagai: vištvanagis ir paukštvanagis – kaip atpažinti, medžioklė, lizdas, apsauga

♪ Paukščio balsas

Kaip skamba vištvanagis?

Įrašas: Adrienne Eaton, CC BY-SA 3.0, Wikimedia Commons.

Žaibiškai pro sodą praskriejęs pilkas paukštis, po kurio lesykloje akimirksniu nutyla zylės ir žvirbliai, – dažniausiai paukštvanagis. Vanagai – miškų plėšrūnai, prisitaikę medžioti tarp medžių: trumpi, platūs sparnai ir ilga uodega leidžia jiems staigiai sukti ir vytis grobį tankmėje. Lietuvoje peri dvi rūšys – stambus vištvanagis ir mažas paukštvanagis. Lietuvos paukščių katalogo kortelėje rasite, kaip juos atskirti, ką jie medžioja, kur peri ir kodėl saugomi.

Vištvanagis – stambus miško medžiotojas su baltu antakiu

Vištvanagis – vidutinio dydžio plėšrusis paukštis. Suaugusio viršus pilkai rusvas su pilku ar rudu atspalviu, galva tamsesnė, su ryškiu baltu antakiu ir baltais taškučiais pakaušyje. Apačia balta, išmarginta smulkiais skersiniais juodais dryžiais, uodega ilga ir skersai dryžuota, pauodegys baltas, kojos ryškiai geltonos. Jauni paukščiai rusvi, su išilginėmis tamsiomis dėmėmis apačioje. Patelės 10–25 % stambesnės už patinus: mažiausi patinai sveria apie 0,52 kg, o stambiausios patelės – iki 2,2 kg.

Vištvanagis minta įvairiais miško paukščiais – kėkštais, strazdais, kikiliais, margaisiais geniais, taip pat balandžiais ir varnomis, gaudo voveres, kiškius, kurmius, pelėnus. Klajojantys paukščiai gali užpulti vištas ir kitus naminius paukščius – iš čia ir rūšies vardas. Jis medžioja iš pasalos: tyko miško pakraštyje ar laukymėje ir staigiai puola, persekiodamas grobį tarp medžių.

Vištvanagiai monogamiški ir sėslūs. Perėti jie dažniausiai pradeda trečiaisiais gyvenimo metais. Lizdus krauna brandžiuose įvairios sudėties miškuose, vidutiniškai 15 m aukštyje eglėse, pušyse, beržuose ar juodalksniuose, kartais užima juodųjų gandrų ar suopių lizdus. Pavasarį lizdą papuošia žaliomis šakelėmis. Dėtyje 2–5, dažniausiai 3–4 kiaušiniai, peri daugiausia patelė 38–42 dienas, o patinas ją maitina. Jaunikliai lizdą palieka birželį ir dar apie mėnesį lieka tėvų globoje. Centrinėje Europoje vištvanagiai nuo XX a. apsigyveno net didmiesčių, pavyzdžiui, Berlyno ir Hamburgo, želdynuose.

Paukštvanagis medžioja smulkius paukščius ir lanko lesyklas

Paukštvanagis (Accipiter nisus) – mažas plėšrūnas trumpais, plačiais sparnais ir ilga uodega. Tarp jo lyčių – vienas didžiausių skirtumų paukščių pasaulyje: patinas 29–34 cm ilgio, sveria 110–196 g, o patelė 35–41 cm ir sveria 185–342 g, t. y. iki dviejų kartų daugiau. Patino viršus šiferio pilkumo, kartais melsvas, apačia smulkiai rusvai oranžiškai dryžuota, akys oranžinės; patelė rusvai pilka, su rudais skersiniais dryžiais ir baltu antakiu; jaunikliai rudi, stambiai dėmėti.

Paukštvanagis specializuojasi medžioti paukščius. Patinai daugiausia gaudo zyles, kikilius, žvirblius, o patelės – strazdus, varnėnus, net 500 g ir sunkesnius paukščius. Medžiodamas jis skrenda žemai palei gyvatvores, pastatus ar miško pakraštį ir netikėtai užklumpa grobį. Todėl paukštvanagiai dažnai medžioja soduose, parkuose ir prie žiemos lesyklų. Lizdas – iki 60 cm skersmens šakelių paklotas medyje; dėtyje 4–5 melsvi, rudai dėmėti kiaušiniai, jaunikliai išsirita po 33 dienų ir išskrenda po 24–28 dienų. Vidutinė gyvenimo trukmė – apie ketverius metus.

Paukštvanagio medžioklė: sėkmė tik kas dešimtą kartą

Paukštvanagis – vienas pagrindinių smulkių miško paukščių plėšrūnų, tačiau sėkmingos būna tik apie 10 % jo atakų. Jis medžioja iš pasalos: slepiasi už gyvatvorių, medžių juostų, giraičių ar sodų, laukia, kol paukščiai priartės, tada staiga išnyra ir skrenda greitai bei žemai. Kartais vejasi grobį, apsiverčia ore, kad sugriebtų iš apačios, ar net bėga paskui jį per augaliją; gali ir smigti iš didelio aukščio. Ornitologas Ianas Newtonas išskyrė septynis paukštvanagio medžioklės būdus – nuo tykojimo ant šakos iki medžioklės pagal garsą ir pėsčiomis.

Ilgiausiai žinomas laukinis paukštvanagis gyveno daugiau kaip 20 metų – jis rastas Danijoje praėjus 20 metų ir 3 mėnesiams po žiedavimo, nors įprasta trukmė – apie ketverius metus. Patys paukštvanagiai tampa liepsnotųjų ir naminių pelėdų, vištvanagių, sakalų keleivių, kilniųjų erelių, apuokų, lapių ir kiaunių grobiu. Slavų mitologijoje paukštvanagis buvo šventas paukštis – pagal jo skrydį būdavo spėjama ateitis. Lietuvoje paukštvanagius lengviausia pamatyti žiemą prie lesyklų, o vištvanagius – pavasarį, kai poros sklando virš miškų.

Paukštvanagiai beveik išnyko nuo pesticidų, bet atsigavo

Po Antrojo pasaulinio karo paukštvanagių populiacija Europoje smarkiai sumažėjo: sėkloms apdoroti naudoti chloro organiniai insekticidai kaupėsi plėšrūnų organizme, dalį paukščių nuodijo, o kitų kiaušinių lukštai plonėjo ir trūkinėdavo perint. Uždraudus šias chemines medžiagas, populiacija atsikūrė, ir dabar paukštvanagis – vienas dažniausių Europos plėšriųjų paukščių. Lietuvoje jis dažnas, sutinkamas ištisus metus.

Vanagai nuo seno konfliktuoja su žmonėmis – juos kaltina karvelių augintojai, paukštininkai ir medžiotojai. Tačiau tyrimai parodė, kad lenktyninių karvelių žūčių paukštvanagiai lemia mažiau nei 1 %. Vištvanagis Lietuvoje įrašytas į Raudonąją knygą 2000 m., nuo 2019 m. – NT kategorija.

Vanagus dažnai painioja su sakalais (smailūs sparnai, greitas skrydis atvirose vietose), suopiais (plačiais sparnais sklando ratu) ir net su gegute – jos pilka dryžuota apačia ir ilga uodega labai primena paukštvanagį. Kitus plėšriuosius paukščius rasite kortelėje ereliai ir paukščių kataloge.