Kukutis: išvaizda, balsas „up-up-up“, kur gyvena Lietuvoje, lizdas ir mityba

Kukutis atrodo lyg būtų atskridęs iš tropikų: rusvai gelsvas kūnas, juodai baltai dryžuoti sparnai, ilgas lenktas snapas ir ant galvos išskleidžiamas kuodas su juodais galiukais. Vis dėlto šis paukštis kasmet peri ir Lietuvoje – ypač Dzūkijos pamiškėse ir kaimuose, kur pavasarį skamba jo duslus „up-up-up“. Kukučių mūsų krašte nedaug, todėl jie saugomi. Lietuvos paukščių katalogo kortelėje rasite, kaip kukutį atpažinti, kur jis gyvena, kuo minta ir kaip peri.

Lotyniškas pavadinimas	Upupa epops
Liaudiški pavadinimai	uputis (žem.), kukucis, luputis, tutlys (dzūk.)
Būrys ir šeima	ragasnapiniai paukščiai, kukutinių (Upupidae) šeima
Dydis	26–32 cm ilgio, sparnų tarpugalis 42–48 cm
Svoris	47–89 g, vidutiniškai apie 70 g
Statusas Lietuvoje	perinti ir migruojanti rūšis, retai žiemoja (LOD sąrašas)
Būna Lietuvoje	balandžio–rugsėjo mėn.; žiemoja tropinėje Afrikoje
Lizdas ir dėtis	drevėse, uoksuose, inkiluose; 5–6, rečiau iki 12 kiaušinių
Apsauga	Lietuvos raudonoji knyga (NT)

Kukutį išduoda kuodas, snapas ir drugelio skrydis

Kukutis yra maždaug smilginio strazdo dydžio, nors dėl plačių sparnų atrodo didesnis: 26–32 cm ilgio, sparnų tarpugalis 42–48 cm, sveria 47–89 g. Galva, kaklas, nugaros viršus ir krūtinė įvairių rusvai gelsvų atspalvių, pilvas balsvas. Sparnai juodi su plačiomis baltomis juostomis, uodega juoda su baltu skersiniu dryžiu, antuodegis baltas. Svarbiausias požymis – didelis molio spalvos kuodas su juodais galiukais: suglaustas jis atrodo smailus, o sunerimęs ar nutūpęs paukštis išskleidžia jį vėduokle. Snapas ilgas, plonas, šiek tiek lenktas žemyn.

Skrenda kukutis lėtai ir banguotai, sparnus kiekvieno mosto pabaigoje pusiau suglausdamas, todėl iš toli primena didžiulį drugį. Ant žemės jis vaikšto žingsniuodamas, dažnai sustoja ir kaišioja snapą į dirvą. Kukučiai mėgsta kaitintis saulėje išskleidę sparnus ir uodegą bei maudytis dulkėse ir smėlyje.

Balsas „up-up-up“ davė paukščiui vardą

Kukučio balsas – duslus, švelnus „up-up-up“, dažniausiai trigarsis, nors pasitaiko dviejų ar keturių skiemenų. Manoma, kad iš jo kilo lotyniškas paukščio vardas Upupa ir angliškas hoopoe; kita versija sieja anglišką pavadinimą su prancūzišku žodžiu, reiškiančiu „kuoduotas“. Patinas dažnai šaukia nuo medžio ar stogo, taip žymėdamas teritoriją. Sunerimę paukščiai šiurkščiai kranksi ir šnypščia. Lietuviški vardai taip pat skambūs: žemaičiai kukutį vadina uputiu, dzūkai – kukuciu, luputiu ar tutliu.

Kukučiui reikia žemos žolės ir drevių

Kukučiui reikia dviejų dalykų: plikos arba retai apaugusios žemės, kur jis ieško maisto, ir ertmių, kuriose gali perėti. Lietuvoje jis renkasi mozaikinį kraštovaizdį – miškų pamiškes, medžių grupes, sodybų želdinius, šalia esančias ganyklas, dirvonus, sausas pievas, arimus, smėlynus ar kirtavietes. Paplitęs labai netolygiai: dažnesnis Pietų ir Rytų Lietuvoje, o gausiausia populiacijos dalis gyvena Dzūkijoje, ypač miškuose įsikūrusiuose kaimuose. Kukučiams geriausia ten, kur ūkininkaujama ekstensyviai ir naudojama mažai pesticidų.

Kukučio lizdas dvokia ir taip apsaugo jauniklius

Kukučiai lizdus krauna drevėse, uoksuose, tinkamo dydžio inkiluose, akmenų ar malkų krūvose, senų pastatų plyšiuose. Pats lizdas kuklus – sauja šiaudelių, samanų ir kelių plunksnų. Dėtyje paprastai būna 5–6, rečiau iki 12 baltų kiaušinių. Daugiausia peri patelė 16–18 dienų, o patinas ją maitina. Jauniklius abu tėvai maitina 22–25 dienas. Lizdai būna labai nešvarūs, nes tėvai neišneša jauniklių išmatų, todėl aštrus kvapas atbaido plėšrūnus. Kartais kukučiai išperi dvi vadas per metus, o laisvėje gali sulaukti iki 10 metų.

Kukutis minta lervomis, žiogais ir kurmiais svirpliais

Kukutis daugiausia lesa vabzdžius. Žingsniuodamas žema žole ar plika žeme, jis kaišioja ilgą snapą į dirvą ir ištraukia lervas, lėliukes ir kurmius svirplius; kartais apverčia akmenis, lupa žievę, narsto lapų krūvas. Jo valgiaraštyje – žiogai, skėriai, vabalai, auslindos, cikados, skruzdžių liūtai ir skruzdės. Retkarčiais kukutis sugauna driežą ar varlę. Didesnį grobį jis kelis kartus trenkia į žemę ar akmenį, kad nudaužytų sparnus ir kojas.

Kukutis saugomas Raudonojoje knygoje

Į Lietuvos raudonąją knygą kukutis įrašytas 1989 m., 1992 m. priskirtas 2 (V), 2003 m. – 3 (R) kategorijai, o nuo 2019 m. – NT kategorijai. Pranešta, kad Šiaurės Europos populiacijos jau XX a. 9-ajame dešimtmetyje mažėjo, galbūt dėl klimato pokyčių. Lietuvoje kukučiams palankiausios vietos ten, kur ūkininkaujama ekstensyviai ir naudojama mažai pesticidų, nes nuo to priklauso vabzdžių gausa. Kukutis žiemoja tropinėje Afrikoje, daugiausia Sahelio juostoje, ir migruoja naktimis. Pietų Europoje kai kurie paukščiai lieka žiemoti.

Požymis	Kukutis	Kėkštas	Volungė
Spalva	rusvai gelsvas, juodai balti sparnai	rausvai rudas, mėlynos sparnų dėmės	patinas ryškiai geltonas su juodais sparnais
Galva	išskleidžiamas kuodas	dryžuota kepuraitė	be kuodo
Snapas	ilgas, lenktas	trumpas, tvirtas	raudonas, tiesus
Balsas	duslus „up-up-up“	šiurkštus rėksmas	fleitos švilpimas
Lietuvoje	IV–IX mėn., retas	ištisus metus	vasarą

Kukutis – šventas Senovės Egipto paukštis

Kukučiai išsiskiria ne tik išvaizda, bet ir kultūrine reikšme. Senovės Egipte jie buvo laikomi šventais ir vaizduojami ant kapų bei šventyklų sienų; Senosios karalystės laikais kukučio atvaizdas simboliškai žymėjo tėvo įpėdinį. Panašią reikšmę kukutis turėjo ir Mino laikų Kretoje. Kukučio maistas – daugybė žmonėms kenksmingų vabzdžių, pavyzdžiui, pušinio procesinio verpiko lėliukės, todėl daugelyje šalių kukutis saugomas įstatymais.

IUCN duomenimis, nuo 2008 m. kukučių pasaulyje nuolat mažėja dėl buveinių nykimo ir medžioklės Pietų Europoje ir Azijoje. Švedijoje kukutis laikomas išnykusiu, Lenkijoje – reikalaujančiu aktyvios apsaugos, o Šveicarijoje populiacija atsigavo ir stabilizavosi. Lietuvoje kukutį lengviausia išgirsti gegužę–birželį Dzūkijos kaimuose ir pamiškėse – ankstyvą rytą jo duslus „up-up-up“ girdimas iš toli.

Kukučiams padeda ganyklos, drevės ir inkilai

Kukučiams labiausiai reikia ganomų ar šienaujamų pievų su žema žole, senų drevėtų medžių ir ramybės perėjimo metu. Kadangi kukučiai peri ir tinkamo dydžio inkiluose, juos verta kelti šalia ganyklų ir sausų pievų. Išgirdus kukutį verta jį stebėti iš atstumo ir netrikdyti lizdo. Kukučio balso įrašų galite pasiklausyti xeno-canto archyve, o kitus Lietuvos paukščius rasite paukščių kataloge.