Keršulis: didžiausias laukinis karvelis – išvaizda, balsas, lizdas, mityba

♪ Paukščio balsas

Kaip skamba keršulis?

▶ Paklausykite

Įrašas: Oona Räisänen (Mysid), viešasis domenas, Wikimedia Commons.

Keršulis – stambiausias Lietuvos laukinis karvelis, dar vadinamas laukiniu balandžiu. Pavasarį jo ramus, ritmingas ūbavimas skamba miškuose, parkuose ir net miestų želdynuose, o rudenį keršuliai susiburia į didelius būrius ir maitinasi laukuose. Nuo kitų karvelių keršulį lengva atskirti iš baltų dėmių kaklo šonuose ir baltos juostos sparnuose. Lietuvos paukščių katalogo kortelėje rasite, kaip atpažinti keršulį, kur jis peri ir kuo minta. Apie kitus karvelinius paukščius skaitykite kortelėje balandžiai ir karveliai.

Keršulį išduoda baltos kaklo ir sparnų dėmės

Keršulis – stambiausias Europos karvelis: 38–44,5 cm ilgio, sparnų tarpugalis 68–80 cm, sveria 300–615 g. Patino ir patelės galva bei kaklas melsvai pilki, kaklo šonai ir sprandas žvilga žaliu ir purpuriniu atspalviu, o kaklo šonuose – didelės baltos dėmės. Krūtinė violetiškai rausva, nugara rusvai pilka, apačia pilka, uodegos gale – plati tamsi juosta. Sparno priekyje eina balta juosta, kuri ypač gerai matoma skrendant. Snapas geltonas su raudonu pamatu, kojos violetiškai raudonos, akių rainelė šviesiai geltona – miesto balandžio akys oranžiškai raudonos, o ulduko – tamsios.

Jaunikliai neturi baltų kaklo dėmių ir metalo blizgesio; dėmės atsiranda maždaug šešių mėnesių amžiaus ir visiškai išsivysto per 6–8 mėnesius. Jaunų paukščių snapas pilkesnis, apdaras šviesesnis.

Ramus ūbavimas ir sparnų pliauškėjimas

Keršulį dažniausiai išgirstame anksčiau nei pamatome: jis mėgsta tupėti aukštuose medžiuose ar ant pastatų ir iš ten ramiai, ritmingai ūbauja, kelis kartus kartodamas tą pačią frazę. Skrenda greitai ir tolygiai, o pakyla garsiai plasnodamas sparnais. Tuoktuvių metu patinas vaikšto horizontalia šaka išpūtęs kaklą, nuleidęs sparnus ir išskleidęs uodegą, o tuoktuvių skrydžio metu kyla aukštyn ir, sklęsdamas žemyn ištiestais sparnais, suploja jais lyg botagu. Keršuliai labai teritorialūs: patinai gina lizdavietes grasinimais, persekiojimu ir net kovomis, šokdami ir mušdami varžovą sparnais.

Keršulis peri miškuose, parkuose ir miestų želdynuose

Lietuvoje keršulis dažnas ir paplitęs visame krašte, tik grynuose pušynuose retesnis. Perėjimo metu jis gyvena miškuose, parkuose, miestų bei gyvenviečių želdiniuose, dažniausiai mišriuose miškuose ir miškeliuose su eglėmis. Parkuose, priemiesčių želdynuose, botanikos soduose ir pamiškių sodybose keršuliai įsikuria ten, kur auga eglių, kėnių, maumedžių, pocūgių ar tujų. Vakarų Europos miestuose jie tapo tokie drąsūs, kad leidžiasi net paglostomi.

Lizdą keršuliai krauna medžiuose ir krūmuose; jo vieta priklauso nuo medžio amžiaus – jaunose eglėse prie kamieno, senesnėse – ant šakos galo ar vidurio. Lizdas – paprastas, retas šakelių paklotas. Dėtyje paprastai 2 balti kiaušiniai, kuriuos abu tėvai peri apie 16–19 dienų. Pirmomis dienomis jauniklius jie maitina vadinamuoju paukščių pienu – gūžyje gaminamu labai maistingu skysčiu. Jaunikliai skraido maždaug 33–34 dienų. Per vasarą keršuliai išaugina dvi vadas, o žuvus dėčiai deda pakartotinai, kartais net kelis kartus. Lizdus dažnai sunaikina varnos, kėkštai, šarkos, šermuonėliai.

Keršulių metai: nuo pavasario ūbavimo iki rudens būrių

Keršuliai į Lietuvą grįžta ankstyvą pavasarį – keliomis savaitėmis anksčiau už paprastuosius purplelius – ir greitai užima perėjimo teritorijas. Pavasarį ir vasaros pradžioje miškuose ir parkuose skamba jų ramus ūbavimas, o virš medžių matyti tuoktuvių skrydžiai su pliaukštelėjimu sparnais. Nors pagrindinis keršulių perėjimo laikas – balandis–spalis, gausiai maisto turėdami jie gali perėti beveik ištisus metus.

Rudenį keršuliai telkiasi į didelius būrius, kurie maitinasi javų laukuose, ąžuolynuose, kur renka giles, ir sodybų pakraščiuose. Būtent tada, rugsėjį–spalį, jų pamatyti lengviausia – šimtai paukščių kartu pakyla iš lauko, šviečiant baltoms sparnų juostoms. Dauguma Lietuvos keršulių išskrenda žiemoti į Pietų ir Vakarų Europą, o pavieniai paukščiai lieka.

Keršuliai lesa sėklas, uogas ir grūdus

Keršuliai lesa piktžolių (svėrių, kiaulpienių, šeryčių) sėklas, uogas (mėlynes, žemuoges, avietes), krūmų vaisius (serbentus, šermukšnius), pumpurus, pušų, eglių sėklas, ąžuolų giles, lapus. Vasarą ir rudenį jie dažnai maitinasi grūdinių kultūrų laukuose, todėl daugelyje Europos šalių laikomi žemės ūkio kenkėjais ir yra medžiojami. Vis dėlto tai neturi didesnės įtakos jų gausai – keršulis tebėra vienas dažniausių Europos paukščių.

Pagal žiedavimo duomenis, pirmuosius metus išgyvena apie 52 % jauniklių, o suaugusių metinis išgyvenamumas – apie 61 %, todėl tipiška keršulio gyvenimo trukmė tėra keleri metai. Vis dėlto ilgiausiai žinomas keršulis gyveno 19 metų ir 8,5 mėnesio. Šiaurės ir Rytų Europoje keršuliai migruoja, o Pietų ir Vakarų Europoje gyvena sėsliai.

Kitus karvelinius paukščius rasite kortelėje balandžiai ir karveliai, o miškų paukščius – kėkštas ir gegutė. Visus Lietuvos paukščius rasite paukščių kataloge.