Pilkoji kurapka: išvaizda, lizdas, 20 kiaušinių dėtis, mityba ir pagalba žiemą

♪ Paukščio balsas

Kaip skamba kurapka?

Įrašas: Jochem Verweij, CC BY-SA 4.0, Wikimedia Commons. Įrašas sutrumpintas.

Iš po kojų staiga su triukšmu pakylantis rusvas paukščių būrelis, tiesiai nuskrendantis per lauką ir šūkčiojantis „rik-rik-rik“, – pilkosios kurapkos. Ši apvali laukų vištelė kadaise buvo dažna visoje Lietuvoje, tačiau dėl intensyvaus ūkininkavimo ir atšiaurių žiemų jų sparčiai mažėja, ir 2019 m. pilkoji kurapka įrašyta į Raudonąją knygą. Liaudyje ji dar vadinama laukine vištele ar čerekšle. Lietuvos paukščių katalogo kortelėje rasite, kaip atpažinti kurapką, kur ji peri, kuo minta ir kaip jai padėti žiemą.

Kurapką išduoda ruda pasaga ant krūtinės

Pilkoji kurapka – apvalus, trumpauodegis vištinis paukštis: 30–33 cm ilgio, sparnų tarpugalis 53–56 cm, sveria 390–500 g. Nugara ruda, krūtinė ir šonai pilki, šonuose rusvi skersiniai dryžiai, veidas ir gerklė oranžiškai rusvi, pilvas balsvas. Patino krūtinėje dažniausiai matyti tamsiai ruda pasagos formos dėmė; patelės ji mažesnė arba jos visai nėra. Abiejų lyčių paukščiai panašaus dydžio. Jaunikliai gelsvai rudi, be ryškių veido ir krūtinės žymių.

Kurapkos daugiausia laikosi ant žemės. Išbaidytos jos pakyla su triukšmu, greitai ir tiesiai nuskrenda neilgą atstumą apvaliais sparnais ir dažnai šūkčioja „rik-rik-rik“. Patinų giesmė – šiurkštus, aukštas „kiyrr-ik“. Manoma, kad liaudiškas pavadinimas „čerekšlė“ kilo mėgdžiojant būtent šį balsą.

Kurapka dažniausiai deda 18–22 kiaušinius

Kurapkos monogamiškos: poros susidaro kovą, dar neišsiskirsčius žiemos būreliams. Peri ant žemės laukų pakraščiuose, pasėliuose, pievose ar krūmynuose, kur lizdą tarp tankesnių žolių sunku pastebėti plėšrūnams. Kiaušinius pradeda dėti maždaug po mėnesio nuo susiporavimo, kasdien po vieną. Dėtyje dažniausiai būna 18–22 pilkšvai balsvi kiaušiniai – tai viena didžiausių dėčių tarp paukščių. Peri tik patelė apie 24 dienas; žuvus pirmajai dėčiai, gali perėti pakartotinai. Jaunikliai išsirita birželio pabaigoje ar liepą ir iškart palieka lizdą, sekdami paskui tėvus.

Kurapkos mažėja dėl intensyvaus ūkininkavimo

Kurapkos gyvena atviruose dirbamuose laukuose, kur gausu krūmų, pievų ir laukų pakraščių. Nemigruoja – visus metus laikosi tose pačiose vietose, o ne perėjimo metu telkiasi į būrius iki 30 paukščių. Pasaulyje pilkoji kurapka dar gausi, tačiau intensyvios žemdirbystės kraštuose jų gerokai sumažėjo: Jungtinėje Karalystėje per 25 metus – net iki 85 %. Pagrindinės priežastys – lizdaviečių nykimas ir insekticidai, sumažinę vabzdžių, kuriais minta jaunikliai, gausą. Ten ūkininkai kuria vadinamuosius apsaugos pakraščius – nepurškiamas pasėlių juostas.

Lietuvoje kurapkos dar neseniai buvo dažnos visuose rajonuose, tačiau 2019 m. rūšis įrašyta į Raudonąją knygą ir priskirta VU kategorijai. Kurapka įtraukta ir į saugomų gyvūnų, augalų ir grybų sąrašą, todėl jos medžioti negalima.

Pirmąsias 10 dienų kurapkiukai gali virškinti tik vabzdžius

Suaugusios kurapkos daugiausia lesa sėklas, grūdus ir žalius augalus, tačiau jaunikliams būtini baltymai: pirmąsias 10 gyvenimo dienų jie gali virškinti tik vabzdžius. Todėl tėvai iškart po išsiritimo veda jauniklius į javų laukų pakraščius, kur gausu vabzdžių. Būtent dėl to kurapkoms taip kenkia insekticidai ir švariai nupurkšti laukai – be vabzdžių jaunikliai žūva badu, nors suaugusiems paukščiams maisto ir pakanka. Todėl laukų pakraščiuose paliktos nepurškiamos pasėlių juostos, piktžolių ruožai ir žolėti pakraščiai kurapkų jaunikliams yra tikras išsigelbėjimas: juose gausu vabzdžių, o tankioje žolėje lengviau pasislėpti nuo plėšrūnų.

Kurapkas lengviausia pamatyti vėlyvą rudenį ir žiemą

Lietuvoje kurapkas lengviausia pamatyti vėlyvą rudenį ir žiemą, kai jos laikosi būreliais laukų pakraščiuose, prie krūmynų, sodybų ir žiemkenčių. Pavasarį, kovą, būreliai išyra į poras, o patinai šaukia „kiyrr-ik“ prieblandoje. Vasarą kurapkos slepiasi pasėliuose ir pievose, todėl jas pastebėti sunku – dažniausiai jos su triukšmu pakyla iš po kojų. Kurapkoms padeda kiekvienas nenušienautas laukų pakraštys, krūmų juosta ir gyvatvorė, kur jos gali slėptis nuo plėšrūnų ir rasti maisto.

Snieguota žiema kurapkoms gali būti mirtina

Žiema kurapkoms – tikras išbandymas. Lietuvos ornitologų draugija primena: kai sniego sluoksnis viršija 30 cm arba po atodrėkio susidaro kieta ledo pluta, kurapkos nebegali pasiekti natūralaus maisto – žolės ir želmenų, todėl be žmogaus pagalbos jų išgyvenimo tikimybė smarkiai sumažėja. Šaltuoju metu kurapkos glaudžiasi arčiau sodybų. Joms padėti galima įrengiant užuovėjas ir lesyklas laukų pakraščiuose prie krūmų, beriant grūdų ir nuvalant nuo sniego nedideles aikšteles.

Kitus laukų paukščius rasite kortelėse fazanas, pempė, vieversiai ir startos, o visus Lietuvos paukščius – paukščių kataloge.