Zylės: didžioji, mėlynoji, juodoji ir kitos rūšys – kaip atskirti, lesinimas žiemą, inkilas

Žiemą prie lesyklos pirmosios dažniausiai atskrenda zylės – judrios, smalsios ir nebaikščios. Vasarą jos nepastebimai šmirinėja medžių lajose, gaudydamos vikšrus ir vabzdžius, todėl yra vertingos sodo pagalbininkės. Šioje kortelėje aprašome septynias dažniausias Lietuvos zyles (be jų, nendrynuose ir pakrantėse dar peri ūsuotoji zylė ir remeza), o jas atskirti nesunku, jei žinote, į ką žiūrėti. Lietuvos paukščių katalogo kortelėje aprašome visas mūsų zyles, jų lizdus ir lesinimą žiemą.

Didžioji zylė – juoda juosta per geltoną krūtinę

Didžioji zylė (Parus major) – stambiausia mūsų zylė, 12,5–14 cm ilgio, sverianti 16–17 g. Viršugalvis, gerklė ir pagurklis juodi su melsvu blizgesiu, skruostai balti, pakaušyje balsva dėmė. Nugara gelsvai žalia, sparnai melsvai pilki su balta juostele, o apačia ryškiai geltona su juoda juosta per krūtinės ir pilvo vidurį. Patelės juosta siauresnė ir blankesnė. Tai labai dažna rūšis: manoma, kad Lietuvoje peri 350 000–600 000 porų.

Didžiosios zylės gyvena įvairiuose miškuose, parkuose, soduose ir sodybose. Lizdą iš samanų, šerių ir vilnos pradeda sukti balandžio antroje pusėje uokse ar inkile, o balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje deda 8–12 baltų, rudai taškuotų kiaušinių. Patelė peri 13–15 dienų, jaunikliai lizdą palieka po 16–19 dienų, o maždaug 60 % porų per metus išaugina dvi vadas. Vasarą didžiosios zylės minta daugiausia vabzdžiais, žiemą – sėklomis, riešutais, trupiniais, o žinoma, kad šaltuoju metu jos sumedžioja net žiemojančių šikšnosparnių.

Mėlynoji zylė – mažoji akrobatė su mėlyna kepuraite

Mėlynoji zylė (Cyanistes caeruleus) mažesnė už naminį žvirblį: 10,5–12 cm ilgio, sveria apie 11 g. Ją lengva atpažinti iš mėlyno viršugalvio, mėlynų sparnų ir uodegos, baltos veido kaukės su tamsiai mėlyna juostele per akį ir geltonos apačios. Mėlynosios zylės ypač vikrios: lesdamos jos laikosi už ploniausių šakelių galų ir kabo aukštyn kojomis. Peri lapuočių ir mišriuose miškuose, mėgsta ąžuolynus, noriai renkasi inkilus. Dėl lizdaviečių ir maisto jos dažniausiai konkuruoja su stambesnėmis didžiosiomis zylėmis.

Juodoji ir kuoduotoji zylė gyvena spygliuočių miškuose

Juodoji zylė (Periparus ater) – mažiausia mūsų zylė (10–11,5 cm), juoda blizgia galva, baltais skruostais ir didele balta dėme pakaušyje. Nugara melsvai pilka, sparnuose dvi baltos juostelės, apačia balsva su rusvais šonais. Lietuvoje perėjimo metu ji retoka, bet migracijų metu pagausėja. Būrelis palaiko ryšį nuolatiniu plonu „si-si“, o pavasarinė giesmė – skambus „vyči-vyči“.

Kuoduotoji zylė (Lophophanes cristatus) – 11–12 cm, lengvai atpažįstama iš smailaus, juodai balto kuoduko. Viršus rusvai pilkas, skruostai balsvi su juoda juostele. Lietuvoje dažna, gyvena spygliuočių, ypač pušų miškuose ištisus metus. Lizdą suka uoksuose, puvusiuose kelmuose, kartais inkiluose, deda 5–7 kiaušinius, peri 15–18 dienų ir dažnai išveda dvi vadas. Minta vabzdžiais, o žiemą – pušų ir eglių sėklomis.

Dvi pilkąsias zyles išduoda kepuraitės blizgesys

Paprastoji pilkoji zylė (Poecile palustris) ir šiaurinė pilkoji zylė (Poecile montanus) labai panašios: abi apie 12 cm, rusvai pilkos su juoda kepuraite ir juoda dėmele po snapu. Paprastosios pilkosios zylės kepuraitė blizgi, dėmelė po snapu maža, uodega beveik tiesi; šiaurinės – kepuraitė matinė, toliau nusitęsusi į sprandą, dėmė didesnė, o suglaustame sparne matyti šviesus plotelis. Patikimiausias požymis – balsas. Paprastoji pilkoji zylė Lietuvoje retėja, nes trūksta tinkamų uoksų, o šiaurinė pilkoji dažna drėgnuose miškuose. Ji pati išsikala uoksą minkštoje medienoje, deda 7–8 kiaušinius ir kaupia maisto atsargas po žieve ar kerpėse.

Ilgauodegė zylė suka uždarą lizdą iš samanų ir kerpių

Ilgauodegė zylė (Aegithalos caudatus) priklauso atskirai šeimai. Tai mažytis apvalus paukštelis trumpu snapu ir labai ilga uodega: viso kūno ilgis 13–15 cm, iš kurių 7–9 cm tenka uodegai. Mūsų krašte gyvena šiaurinis porūšis su visiškai balta galva; nugara ir uodega juodos, pečiai rausvi. Rudenį ir žiemą ilgauodegės zylės klajoja šeimos būreliais po 6–17 paukščių, nuolat čirškėdamos. Kovo pabaigoje – balandžio pradžioje pora iš samanų, kerpių ir voratinklių suka uždarą, kiaušinio formos lizdą su šonine landa, dažnai eglėse ar dygiuose krūmuose.

Zyles pritrauks lesykla žiemą ir inkilas pavasarį

Žiemą zylėms labiausiai tinka riebus maistas: nesūdyti lašiniai, saulėgrąžos, smulkinti nesūdyti riešutai, taukų ir sėklų rutuliai. Lesalą kabinkite ten, kur katės jo nepasieks, ir nenutraukite lesinimo staiga – paukščiai pripranta prie lesyklos. Lietuvos ornitologų draugija primena, kad šaltą ir snieguotą žiemą paukščiams žmonių pagalba ypač svarbi. Pavasarį zylės noriai užima inkilus, todėl juos verta iškelti ar išvalyti dar žiemą. Kartu su zylėmis lesyklas lanko bukučiai, geniai ir žvirbliai, o kitus Lietuvos paukščius rasite paukščių kataloge.