Kirai: rūšys Lietuvoje, kaip atskirti, kuo minta, kur peri ir kuo skiriasi nuo žuvėdrų

Kirai – vieni lengviausiai pastebimų vandens paukščių: jie klykia virš Klaipėdos uosto, seka traktorių ariamame lauke, sukiojasi miesto aikštėse ir sąvartynuose. Lietuviškai „kiru“ dažnai vadinamas bet kuris baltas vandens paukštis, tačiau iš tiesų tai kelių skirtingų rūšių paukščiai – šioje kortelėje aprašome septynias Lietuvoje sutinkamas kirų rūšis, o jų giminaitės žuvėdros – atskira grupė. Lietuvos paukščių katalogo kortelėje aprašome dažniausius kirus, jų požymius, mitybą ir perėjimą.

Šeima	kiriniai (Laridae); kirai ir žuvėdros – skirtingos šios šeimos grupės
Dažniausia rūšis	rudagalvis kiras (Chroicocephalus ridibundus)
Kitos rūšys Lietuvoje	paprastasis, sidabrinis, kaspijinis, mažasis kiras; migracijų metu – balnuotasis ir silkinis
Rudagalvio kiro dydis	34–39 cm ilgio, sparnų tarpugalis 100–110 cm, svoris 166–400 g
Statusas Lietuvoje	rudagalvis kiras peri, migruoja ir žiemoja (LOD sąrašas)
Lizdas	kolonijose: salose, pelkių kupstuose, tarp nendrių
Dėtis	rudagalvio kiro – 1–4 kiaušiniai, perėjimas 22–24 d.
Mityba	visaėdžiai: bestuburiai, žuvys, varliagyviai, sėklos, atliekos
Apsauga	mažasis kiras – Lietuvos raudonojoje knygoje (CR)

Rudagalvis kiras – dažniausias Lietuvos kiras

Rudagalvis kiras yra maždaug varnos dydžio: 34–39 cm ilgio, sparnų tarpugalis siekia 100–110 cm. Vasarą jo galva tamsiai ruda, iš toli atrodo beveik juoda, už akies matyti siaura balta juostelė. Nugara ir sparnai šviesiai pilki, kaklas, pilvas ir uodega balti, o snapas ir kojos raudoni. Skrendantį kirą išduoda baltas išorinis sparno kraštas su juodais galiukais. Žiemą tamsus „gobtuvas“ išnyksta – lieka tik dvi tamsios dėmelės už akies. Jauni paukščiai margi, rusvi, su juoda juosta uodegos gale; suaugusio apdarą jie įgyja per dvejus metus.

Rudagalviai kirai triukšmingi, ypač kolonijose, ir dažnai šaukia šiurkščiu „krija“. Jie drąsūs ir sumanūs: lesa vabzdžius ir sliekus ariamuose laukuose, gaudo smulkias žuvis, renka sėklas, naršo sąvartynuose ir miestuose. Lotyniškas rūšies vardas ridibundus lotyniškai reiškia „besijuokiantis“.

Kirai peri kolonijomis salose ir pelkėse

Rudagalviai kirai peri kolonijomis – nuo kelių porų iki kelių tūkstančių. Lizdus jie krauna salose, pelkių kupstuose, ant žemės tarp pernykščių žolių, nendrių ir švendrų. Dėtyje būna 1–4 rausvai pilki, tamsiai rudomis dėmėmis išmarginti kiaušiniai. Peri abu tėvai pakaitomis, jaunikliai išsirita po 22–24 dienų ir netrukus palieka lizdą. Tėvai maistą atryja tiesiai į jauniklio snapą. Maždaug po 25 dienų jaunikliai apsiplunksnuoja, pradeda skraidyti ir kartu su suaugusiais palieka koloniją.

Įdomus kirų įprotis – išsiritus jaunikliams, kiaušinių lukštus jie išneša toliau nuo lizdo. Balti lukštų vidai gerai matomi iš oro, todėl, juos pašalinus, lizdą sunkiau pastebi plėšrūnai. Kolonijas puldinėja varniniai paukščiai, lapės, šermuonėliai ir net kaimyniniai kirai.

Stambiuosius kirus atskirsite pagal nugarą, snapą ir kojas

Sidabrinis kiras – stambus (55–67 cm), šviesiai pilkos nugaros, juodais sparnų galais su baltomis dėmėmis, geltonu snapu su raudona dėme posnapyje ir rausvomis kojomis. Skrisdamas šaukia lyg kvatodamas. Lietuvoje dažniausias pajūryje migracijų metu. Paprastasis kiras į jį panašus, bet gerokai mažesnis (40–46 cm), be raudonos dėmės ant snapo ir su gelsvomis kojomis. Kaspijinis kiras panašus į sidabrinį, tačiau ilgesnio, plonesnio snapo, nuolaidžios kaktos ir ilgesnių kojų; Lietuvos ornitologų draugijos sąraše jis nurodomas kaip perinti rūšis.

Balnuotasis kiras – didžiausias pasaulio kiras (64–79 cm, sparnų tarpugalis iki 1,7 m), juosvos nugaros ir sparnų, rausvų kojų. Jis plėšrus: puldinėja kitų paukščių jauniklius ir lizdus. Lietuvoje jį galima pamatyti pajūryje migracijų ir žiemojimo metu. Silkinis kiras taip pat tamsios nugaros, bet mažesnis ir geltonomis kojomis. Pagal LOD sąrašą jis Lietuvoje reguliariai stebimas migracijų metu, o žiemoja retai.

Mažasis kiras įrašytas į Raudonąją knygą

Mažasis kiras – mažiausias pasaulio kiras: vos 24–28 cm ilgio, sparnų tarpugalis 62–69 cm. Pavasarį jo galva juoda (ne ruda kaip rudagalvio), sparnų galai balti, o sparnų apačia tamsiai pilka – geras skiriamasis požymis skrendant. Snapas tamsiai raudonas, kojos raudonos. Į Lietuvą jis parskrenda balandžio–gegužės mėnesiais, tačiau dažniausiai tai tik migruojantys paukščiai. Peri nedidelėmis kolonijomis seklių, užpelkėjusių ežerų pakrantėse, dažnai šalia rudagalvių kirų ar juodųjų žuvėdrų. Deda 2–3 kiaušinius, jaunikliai pradeda skraidyti po 3–4 savaičių. Į Lietuvos raudonąją knygą mažasis kiras įrašytas 2000 m., o nuo 2019 m. priskirtas CR kategorijai.

Kirai ir žuvėdros skiriasi uodega, snapu ir medžiokle

Daug kas kiru vadina ir žuvėdras. Abi grupės priklauso tai pačiai kirinių šeimai, tačiau skiriasi išvaizda ir elgesiu.

Požymis	Kirai	Žuvėdros
Kūnas	stambesnis, tvirtas	lieknas, lengvas
Snapas	storas, galiuke užlinkęs	plonas, smailus
Uodega	tiesi	šakota, „kregždiška“
Medžioklė	vaikšto, plaukioja, renka maistą	kybo ore ir smenga į vandenį žuvų
Mityba	visaėdžiai, lesa ir atliekas	daugiausia žuvys ir vabzdžiai
Dažniausia Lietuvoje	rudagalvis kiras	upinė žuvėdra

Kirai prisitaikė prie žmonių, bet jų nereikėtų lesinti

Kirų gausą miestuose lemia lengvai pasiekiamas maistas: atliekos, atviri konteineriai, sąvartynai. Juos lesinant duona paukščiai pripranta prie žmonių, tampa įkyrūs, o netinkamas maistas kenkia jų sveikatai. Rudagalviai kirai taip pat jautrūs paukščių gripui – 2023 m. protrūkio metu jų masiškai žuvo Vakarų Europoje. Radus negyvų kirų, jų nereikėtų liesti plikomis rankomis; apie radinį verta pranešti Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai.

Kirus geriausia stebėti pajūryje ir prie didžiųjų ežerų

Rudagalvius kirus pamatysite beveik prie kiekvieno vandens telkinio, o įvairiausių rūšių – Kuršių marių ir Baltijos pakrantėje, ypač pavasarį ir rudenį. Pradedantiesiems verta pirmiausia įsiminti tris dalykus: nugaros spalvą, snapo dėmę ir kojų spalvą. Kirų balsų įrašų galima pasiklausyti xeno-canto archyve, o kitus Lietuvos paukščius rasite paukščių kataloge.