Žuvėdros: rūšys Lietuvoje, kuo skiriasi nuo kirų, kaip medžioja ir kur peri

♪ Paukščio balsas

Kaip skamba upinė žuvėdra?

Įrašas: nežinomas autorius, CC BY-SA 3.0, Wikimedia Commons. Įrašas sutrumpintas.

Žuvėdros – vandens telkinių akrobatės. Jos lengvai sklendžia virš upės ar ežero, staiga sustoja ore, sukrinta žemyn ir po akimirkos pakyla su žuvele snape. Daugelis žuvėdras vadina kirais, tačiau tai skirtingos tos pačios šeimos grupės: žuvėdros lieknesnės, siaurasparnės ir „kregždiška“ šakota uodega. Lietuvoje peri kelios žuvėdrų rūšys, ir dauguma jų retos bei saugomos. Lietuvos paukščių katalogo kortelėje rasite, kaip atpažinti žuvėdras, kur jos peri ir kuo minta.

Upinė žuvėdra – dažniausia Lietuvos žuvėdra

Upinė žuvėdra (Sterna hirundo) – 31–35 cm ilgio paukštis, iš kurių 6–9 cm sudaro šakota uodega, sparnų tarpugalis siekia 77–98 cm, o sveria vos 110–141 g. Perėjimo metu jos viršugalvis juodas, nugara ir sparnai šviesiai pilki, apačia beveik balta, snapas raudonas su juodu galiuku, kojos oranžiškai raudonos. Tupinčios žuvėdros uodega nesiekia toliau už suglaustus sparnus – tuo ji skiriasi nuo panašios poliarinės žuvėdros. Rudenį kakta pabąla, snapas patamsėja.

Lietuvoje upinė žuvėdra dažna, matoma gegužės–rugsėjo mėnesiais prie upių, ežerų, tvenkinių ir marių. Ji peri kolonijomis bet kokiame plokščiame, menkai apaugusiame paviršiuje prie vandens – smėlėtose salose, pakrantėse, net ant dirbtinių plaustų. Lizdas – negili duobutė smėlyje ar žvyre, kartais apdėta augalų liekanomis. Deda 2–3 rusvus ar žalsvus, tamsiai dėmėtus kiaušinius, kuriuos peri abu tėvai 21–24 dienas, o jaunikliai skraidyti pradeda po 22–28 dienų. Kiaušinių spalva ir raštas puikiai maskuoja juos ant smėlio.

Žuvėdros medžioja smigdamos į vandenį

Daugelis žuvėdrų medžioja vienodai: skrenda virš vandens, pastebėjusi žuvelę sustoja ore plasnodama ir staiga krenta žemyn, pusiau ar visiškai pasinerdama. Upinės žuvėdros grobis – smulkios žuvys, taip pat moliuskai, vėžiagyviai ir kiti bestuburiai. Kiaušinius ir jauniklius grobia žiurkės, barsukai, audinės, kirai, pelėdos ir garniai, todėl žuvėdros jas aršiai gina – priartėjusį žmogų jos atakuoja iš oro, garsiai rėkdamos.

Mažoji žuvėdra peri Nemuno smėlio salose

Mažoji žuvėdra (Sternula albifrons) – mažiausia Lietuvos žuvėdra: 21–25 cm ilgio, sparnų tarpugalis 41–47 cm. Ją lengva atpažinti iš baltos kaktos, juodos kepuraitės, geltono snapo juodu galiuku ir geltonai oranžinių kojų; skrenda dažnai mosuodama sparnais. Į Lietuvą parskrenda gegužę, kiaušinius deda birželį. Peri Nemuno ir kitų upių smėlėtose salose, rečiau pakrantėse, žvyro ir smėlio karjeruose, nuleistuose žuvininkystės tvenkiniuose, jūros paplūdimiuose; lizdas – negili duobutė, dėtyje 2–3 kiaušiniai. Į Lietuvos raudonąją knygą mažoji žuvėdra įrašyta 1976 m., dabar jai taikoma VU kategorija.

Juodosios, baltasparnės ir baltaskruostės žuvėdros gyvena pelkėtuose ežeruose

Trys „pelkinės“ žuvėdros (Chlidonias gentis) yra smulkesnės ir tamsesnės. Juodoji žuvėdra (apie 25 cm) perėjimo metu juodos galvos, krūtinės ir pilvo, pilkos nugaros ir sparnų. Ji peri kolonijomis stovinčių vandenų ir upių užutekių pakraščiuose, dažnai ant plūduriuojančių augalų salelių, ypač alijošinių aštrių sąžalynuose; dėtyje 1–4 kiaušiniai. Baltasparnė žuvėdra panaši, bet su baltais sparnų viršaus priekiu, antuodegiu ir uodega bei tamsia sparnų apačia; migracijų metu Lietuvoje per dieną jų užregistruojama iki kelių tūkstančių, o nuolatinės peravietės susiformavo Nemuno žemupyje ir Žuvinto rezervate. Baltaskruostė žuvėdra tamsi, su baltais skruostais ir gerkle; parskrenda balandžio pabaigoje, peri senvaginiuose ežerėliuose ir žuvininkystės tvenkiniuose. Visos trys įrašytos į Raudonąją knygą: juodoji – LC, baltasparnė – EN, baltaskruostė – CR kategorija.

Žuvėdroms kadaise grėsė skrybėlių mada

XIX a. žuvėdrų plunksnos ir sparnai buvo madingi skrybėlių papuošimuose, todėl upinių žuvėdrų Europoje ir Šiaurės Amerikoje labai sumažėjo. Uždraudus šią prekybą, populiacijos atsigavo: dabar pasaulyje gyvena 1,6–3,3 mln. suaugusių upinių žuvėdrų, Europoje peri apie 140 000 porų, ir rūšis nekelia susirūpinimo. Kadangi upinės žuvėdros peri salose, jų kolonijoms daugiausia grėsmės kelia ne žinduoliai, o kiti paukščiai – akmenės, kirai, pelėdos, startsakaliai ir sakalai keleiviai, puolantys skrendančias žuvėdras; būrys padeda apsiginti.

Lietuvoje žuvėdras geriausia stebėti gegužę–rugpjūtį: upines ir mažąsias – prie Nemuno, jo žemupio smėlio salų, Kuršių marių ir didesnių ežerų, juodąsias, baltasparnes ir baltaskruostes – pelkėtuose ežeruose ir žuvininkystės tvenkiniuose, ypač Žuvinte ir Nemuno deltoje. Migracijų metu, rugpjūtį ir rugsėjį, pajūryje galima pamatyti ir retesnių rūšių – plėšriųjų bei poliarinių žuvėdrų.

Plėšrioji ir poliarinė žuvėdra – rekordininkės

Plėšrioji žuvėdra (Hydroprogne caspia) – didžiausia pasaulio žuvėdra: 48–60 cm ilgio, sparnų tarpugalis 127–145 cm, su masyviu raudonai oranžiniu snapu. Lietuvoje ji stebima migracijų metu. Poliarinė žuvėdra (Sterna paradisaea) panaši į upinę, bet visu raudonu snapu, trumpesnėmis kojomis ir ilgesne uodega. Ji per metus pamato dvi vasaras – iš Arkties skrenda į Antarktidos pakrantes ir atgal. Islandijoje ir Grenlandijoje perinčių paukščių kelionė per metus siekia apie 70 900 km. Lietuvoje poliarinė žuvėdra retai stebima pajūryje, o margasnapė žuvėdra su juodu snapu geltonu galu – pajūryje, kartais peri.

Apie panašius paukščius plačiau – kortelėje kirai, o apie kitus vandens telkinių žvejus – didysis kormoranas ir tulžys. Visus Lietuvos paukščius rasite paukščių kataloge.