Vieversys: dirvinis vieversys ir lygutė – giesmė danguje, kada grįžta, lizdas, tautosaka

♪ Paukščio balsas

Kaip skamba dirvinis vieversys?

Įrašas: British Library, CC BY-SA 4.0, Wikimedia Commons. Įrašas sutrumpintas.

Dar kovo pradžioje, kai laukuose tirpsta sniegas, iš dangaus pasigirsta nenutrūkstama, skambi giesmė, o jos atlikėjo beveik nesimato – tai dirvinis vieversys, pakibęs 50–100 m aukštyje. Vieversys – vienas dažniausių Lietuvos paukščių ir svarbus lietuvių tautosakos personažas: pavasario pranašas, gamtos žadintojas ir artojų draugas. Liaudyje jis dar vadinamas vyturiu, cyruliu ar voversiu. Lietuvos paukščių katalogo kortelėje rasite, kaip atpažinti vieversius, kaip jie gieda, kur peri ir kada grįžta.

Dirvinis vieversys gieda pakibęs danguje

Dirvinis vieversys (Alauda arvensis) šiek tiek didesnis už naminį žvirblį: 18–19 cm ilgio, sparnų tarpugalis 30–36 cm, sveria 33–45 g. Jis nekrintantis į akis: viršus pilkai rusvas, išmargintas tamsiomis išilginėmis dėmelėmis, apačia balsva, pagurklyje ir šonuose – tamsūs taškeliai. Ant galvos – trumpas, bukas kuodukas, kurį paukštis gali pakelti ir nuleisti. Skrendant matyti balti uodegos ir sparnų užpakalinio krašto apvadai. Patinai ir patelės atrodo panašiai, tačiau patinų sparnai platesni – manoma, kad tai prisitaikymas ilgiau kyboti ore giedant, nes patelės renkasi ilgiau giedančius patinus.

Vieversio giesmė – tikras pavasario simbolis. Patinas kyla nuo žemės giedodamas, sukasi ratais ir pakimba 50–100 m aukštyje, kur iš žemės atrodo tik kaip taškelis. Skambus, nenutrūkstamas čiulbėjimas paprastai trunka 2–3 minutes, o vėliau sezone – ir 20 minučių ar daugiau. Kaimyniniai patinai turi bendrus vietinius giesmės „dialektus“, kurie padeda atskirti saviškius nuo atvykėlių. Tyrimai parodė, kad prie vėjo jėgainių vieversiai gieda aukštesniu dažniu – kad jų giesmė būtų girdima per triukšmą.

Vieversys – vienas dažniausių Lietuvos paukščių

Lietuvoje gyvena nominalusis dirvinio vieversio porūšis. Jis paplitęs visoje šalyje, labiausiai vidurio rajonuose, retesnis tik pietryčiuose; kasmet peri 1,1–1,5 mln. porų. Vieversys gyvena pievose, dirvonuose, dykvietėse ir dirbamuose laukuose. Lietuvoje perintys paukščiai migruoja: atskrenda kovo pradžioje, išskrenda spalį, o žiemoja Pietų Europoje ir Afrikoje; pavieniai paukščiai kartais lieka žiemoti.

Perėti vieversiai pradeda jau pirmaisiais metais. Lizdas – negili duobutė atviroje vietoje, toli nuo medžių, krūmų ir gyvatvorių, išklota sausų žolių stiebeliais, šaknelėmis ar lapeliais ir paslėpta po žolių kuokšteliu. Patelė deda 3–5 pilkai baltus ar žalsvus kiaušinius su rudomis ar alyvinėmis dėmėmis ir viena juos peri 11–12 dienų; patinas tuo metu tęsia giesmingus pasirodymus danguje. Jauniklius maitina abu tėvai, o jie lizdą palieka jau po 8–10 dienų, dar nemokėdami skraidyti, ir slepiasi augmenijoje. Skraidyti jie pradeda 18–20 dienų amžiaus. Per sezoną vieversiai gali išauginti kelias vadas, nors daug lizdų sunaikina paukščiai ir smulkūs žinduoliai.

Vieversys lietuvių tautosakoje – pavasario pranašas

Kadangi dirviniai vieversiai vieni pirmųjų grįžta į Lietuvą iš žiemaviečių, lietuvių tautosakoje jie vaizduojami kaip pavasario pranašai, savo čirenimu žadinantys gamtą. Vieversys – atgimimo ir jaunatviškumo simbolis, vadinamas artojų draugu ir nuolatiniu palydovu, kviečiančiu artoją išeiti į laukus. Vasario 24-oji Lietuvoje minima kaip Vieversio diena. Protėviai tikėjo: jei vieversys parskrenda anksčiau nei vasario 24 d., dar ilgai bus šalta, o jei vėliau – pavasaris bus ankstyvas.

Vieversių mažėja dėl pasikeitusio ūkininkavimo

Nors Lietuvoje vieversių dar daug, Vakarų Europoje jų sparčiai mažėja. Jungtinėje Karalystėje nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio dirvinių vieversių skaičius mažėja; 2017 m. duomenimis, per 22–25 metus jų sumažėjo 6–28 %. Karališkoji paukščių apsaugos draugija (RSPB) nustatė, kad pagrindinė priežastis – ūkininkavimo pokyčiai: anksčiau javai būdavo sėjami pavasarį, o dabar – rudenį, todėl vasarą žiemkenčių laukai tokie tankūs, kad vieversiai nebegali tarp stiebų bėgioti ir ieškoti maisto. Pesticidai lėmė tik dalį nuostolių.

Vieversys – ir kultūros paukštis. Angliškai jų būrys vadinamas exaltation („pakilimas“), o vieversiui skirti Percy'io Bysshe'o Shelley eilėraštis „Vieversiui“, George'o Meredith'o „Kylantis vieversys“, Tedo Hugheso „Vieversiai“. Ralphas Vaughanas Williamsas pagal Meredith'o eilėraštį sukūrė garsųjį kūrinį smuikui ir orkestrui „Kylantis vieversys“. Lietuvoje vieversių giesmės geriausia klausytis kovo–birželio rytais atviruose laukuose ir pievose, kai patinai vienas po kito kyla į dangų.

Lygutė, kuoduotasis ir raguotasis vieversys

Lygutė (Lullula arborea) – apie 20 % mažesnė už dirvinį vieversį (13,5–15 cm), trumpauodegė, su ryškiu balsvu antakiu, kuris susilieja ant sprando. Ji gieda malonia trele „li-li-li liu-liu-liu“, gyvena sausose pamiškėse ir kirtavietėse, Lietuvoje dažnesnė pietinėje dalyje, tačiau lygučių mažėja. Balandį deda 3–5 kiaušinius, jauniklius maitina tik vabzdžiais ir voragyviais. Jos vardas – onomatopėja iš žodžio „lygúoti“ (dainuoti); ir kitomis kalbomis ji vadinama pagal balsą – lotyniškai lullula, prancūziškai lulu.

Kuoduotasis vieversys (Galerida cristata) turi ilgą, smailų kuodą ir Lietuvoje yra retas – kartais peri, užklysta ar žiemoja prie gyvenviečių. Raguotasis vieversys (Eremophila alpestris) – šiaurės ir kalnų paukštis geltonu veidu ir juodais „ragiukais“ ant galvos – Lietuvoje stebimas migracijų metu ir žiemą.

Kitus pievų ir laukų paukščius rasite kortelėse pempė, pilkoji kurapka, kielės ir lingės, o visus Lietuvos paukščius – paukščių kataloge.