Pelėdos Lietuvoje: rūšys, balsai, kur gyvena, kuo minta ir kaip atpažinti

♪ Paukščio balsas

Kaip skamba naminė pelėda?

Įrašas: Jugrü, CC BY-SA 3.0, Wikimedia Commons.

Pelėdos – paslaptingiausi Lietuvos paukščiai: aktyvios sutemus ir naktį, skrenda visiškai tyliai, o jų balsai nuo seno kėlė žmonėms baimę ir smalsumą. Mūsų krašte gyvena keliolika pelėdinių rūšių – nuo vos 70 g sveriančios žvirblinės pelėdos iki didžiojo apuoko, kuriam skirta atskira kortelė didysis apuokas. Daugelis jų retos ir saugomos. Lietuvos paukščių katalogo kortelėje rasite, kaip atpažinti pelėdas, kur jos gyvena, kaip skamba ir kuo minta.

Naminė pelėda – dažniausia Lietuvos pelėda

Naminė pelėda (Strix aluco) – 37–46 cm ilgio, sparnų tarpugalis 81–105 cm, sveria 385–800 g. Ji stambi, apvaliagalvė, be „auselių“, tamsiomis akimis; plunksnos rudos arba pilkos, išmargintos dėmėmis ir dryžiais, kojos plunksnuotos iki nagų. Lietuvoje naminė pelėda sėsli, vietomis gana dažna, gyvena mišriuose miškuose, parkuose, senose sodybose. Perėti ji pradeda labai anksti – į perėjimo vietas grįžta sausio pabaigoje ar vasario pradžioje. Lizdą įsirengia seno medžio drevėje, genių uokse, apleistame šarkos lizde, pastatų plyšiuose ar inkile, deda 2–3 baltus kiaušinius, kuriuos patelė peri apie 30 dienų.

Garsusis naminės pelėdos „ū-ū-ūūū“ ir atsakantis aštrus „kju-vit“ – tai patino ir patelės pokalbis. Paprastai naminė pelėda gyvena iki penkerių metų, nors žinoma gamtoje gyvenusių ilgiau nei 18 metų. Ji labai drąsiai gina lizdą ir gali tyliai užpulti priartėjusį žmogų ar gyvūną – nuo tokio išpuolio akies neteko garsus britų paukščių fotografas Ericas Hoskingas.

Pelėdos medžioja klausa ir skrenda be garso

Pelėdų sėkmę medžioklėje lemia ne tiek akys, kiek klausa: naminės pelėdos ausys išdėstytos nesimetriškai, todėl ji tiksliai nustato, iš kur sklinda garsas. Minkštos plunksnos su kuokštuotais kraštais leidžia skristi visiškai tyliai. Dažniausiai pelėdos tyko nuo šakos ir staiga nusileidžia ant grobio. Jų mityba – pelėnai, pelės, žiurkės, kurmiai, smulkūs paukščiai, kartais varlės, sliekai ir vabalai. Grobį pelėdos nuryja visą, o nesuvirškintas liekanas – kailį, plunksnas ir kaulus – atryja kamuoliukais, kurių randama po jų tupyklomis.

Mažasis apuokas ir balinė pelėda turi „auseles“

Mažasis apuokas (Asio otus) – mažesnis už naminę pelėdą, sveria apie 290–310 g, gelsvai rudas su ilgomis plunksnų „auselėmis“ ir oranžinėmis akimis. Lietuvoje jis aptinkamas ištisus metus, gyvena spygliuočių miškuose, parkuose ir soduose, peri apleistuose varninių paukščių lizduose. Žiemą mažieji apuokai neretai susirenka į bendras tupyklas medžiuose.

Balinė pelėda (Asio flammeus, 34–43 cm) – atvirų vietų pelėda trumpomis, beveik nematomomis „auselėmis“ ir geltonomis akimis juodais apvadais. Ji medžioja ir dieną, skrisdama žemai virš pievų lyg kandis. Lietuvoje stebima daugiausia kovo–spalio mėnesiais, peri ant žemės apleistose pievose, aukštapelkėse ir durpynuose. Gausiais pelėnų metais dėtyje gali būti net iki 14 kiaušinių. Raudonojoje knygoje – EN kategorija.

Mažosios pelėdos: lututė, žvirblinė pelėda ir pelėdikė

Lututė (Aegolius funereus) – nedidelė (21–28 cm) ruda pelėda baltais taškeliais, dideliu baltu skruostų disku ir plunksnuotomis kojomis. Jos vardą sukūrė Tadas Ivanauskas – žodis kilęs iš „lututis“, t. y. trumpakojis, mažas ir storas. Lututė renkasi didelius pušynų masyvus ir peri juodųjų meletų uoksuose. Žvirblinė pelėda (Glaucidium passerinum) – mažiausia Europos pelėda, sverianti apie 70 g, rusvai pilka su baltais taškeliais, be „auselių“; peri didžiųjų ir tripirščių genių uoksuose senuose spygliuočių miškuose.

Pelėdikė (Athene noctua, apie 22 cm) – plokščiagalvė, geltonakė, aktyvi ir dieną. Ji gyvena atvirose vietose su senais medžiais ir pastatais, dažnai prie sodybų ir kaimuose. Lietuvoje pelėdikė itin reta – Raudonojoje knygoje priskirta CR kategorijai.

Didžiosios ir retosios pelėdos

Uralinė pelėda (Strix uralensis, 50–62 cm) – šviesi, ilgauodegė, apvaliu pilku veidu; gyvena dideliuose miškų masyvuose, Lietuvoje – arealo vakariniame pakraštyje, todėl reta (VU). Laplandinė pelėda (Strix nebulosa, 61–84 cm) laikoma ilgiausia pasaulio pelėda: tamsiai pilka, didžiuliu skruostų disku su tamsiais ratais ir mažomis geltonomis akimis; LOD sąraše ji nurodoma kaip retai perinti ir žiemojanti. Liepsnotoji pelėda (Tyto alba, 33–39 cm) išsiskiria baltu širdies formos veidu ir gelsva nugara; ji peri fermose, ūkiniuose pastatuose ar bažnyčiose ir yra kritiškai grėsmingos būklės (CR). Baltoji pelėda – Arkties paukštis, į Lietuvą užklystantis tik retkarčiais rudenį ar žiemą.

Pelėdoms padeda drevėti medžiai ir inkilai

Pelėdoms svarbiausia – senų drevėtų medžių, juodųjų meletų uoksų ir ramių pastatų palėpių išsaugojimas. Naminėms pelėdoms ir lututėms galima kelti specialius didelius inkilus, o liepsnotosioms pelėdoms – lizdadėžes ūkiniuose pastatuose. Pelėdų balsų įrašų galite pasiklausyti xeno-canto archyve, o kitus plėšriuosius paukščius rasite kortelėse ereliai, vanagai, sakalai ir paukščių kataloge.