Gulbės: gulbė nebylė, giesmininkė ir mažoji gulbė – kaip atskirti, lizdas, mityba

Gulbės – didžiausi ir sunkiausi Lietuvos paukščiai, tapę ežerų, tvenkinių ir miestų upių simboliu. Daugelis mato tik gulbę nebylę, tačiau Lietuvoje peri ir gulbė giesmininkė, o migracijų metu sustoja mažoji gulbė. Jas skiria snapo spalva, kaklo laikysena ir balsas. Lietuvos paukščių katalogo kortelėje rasite, kaip atpažinti gulbių rūšis, kur jos peri, kuo minta ir kaip joms padėti žiemą.

Gulbę nebylę išduoda oranžinis snapas su juodu gumbu

Gulbė nebylė yra visiškai balta, su oranžiškai raudonu snapu, kurio pamate prie kaktos kyšo juodas gumbas. Juodi taip pat snapo nagas, kraštai ir plika odelė tarp snapo ir akių. Patelė mažesnė, jos gumbas mažesnis. Kojos tamsiai pilkos. Jaunikliai rusvai pilki, šviesesniu pilvu ir be gumbo; pilką apdarą jie išlaiko maždaug iki metų, nors iki suaugusio dydžio užauga per tris mėnesius. Galvos ir kaklo plunksnos dažnai būna parudusios nuo vandenyje esančios geležies ir taninų.

Tai stambiausias Lietuvos paukštis: patinai sveria 8,9–15,5 kg, patelės 6,8–11 kg, kūno ilgis siekia 140–160 cm, sparnų tarpugalis – 2–2,4 m. Lenkijoje pasvertas beveik 23 kg patinas laikomas sunkiausiu kada nors užfiksuotu skraidančiu paukščiu, nors abejojama, ar jis dar galėjo pakilti. Gulbės nebylės skrenda iki 88 km/h greičiu, o pakildamos nuo vandens įsibėgėja „bėgdamos“ paviršiumi. Vardą „nebylė“ jos gavo todėl, kad yra tylesnės už kitas gulbes, nors šnypščia, kriuksi, o skrendant jų sparnai garsiai švilpia.

Gulbių nebylių populiacija atsikūrė iš Žuvinto ežero

Iki XX a. 4-ojo dešimtmečio gulbės nebylės Lietuvoje buvo beveik išnykusios. Jų populiacija atsikūrė Tado Ivanausko rūpesčiu iš Žuvinto ežero, kur gulbės buvo griežtai saugomos. Šiandien tai įprasta rūšis: XXI a. antrojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvoje perėjo 1 000–1 200 porų, o neperinčių jaunų gulbių yra kelis kartus daugiau. Pastebimas tam tikras populiacijos mažėjimas, tačiau jos būklė vertinama kaip gera.

Gulbės nebylės gyvena ežeruose, tvenkiniuose, senvagėse ir lėtose upėse. Dėl švelnių žiemų didelė jų dalis lieka Lietuvoje – tada jos telkiasi būriais neužšąlančiuose miestų vandenyse ir lesa žmonių atneštą maistą.

Gulbės poruojasi visam gyvenimui

Jaunos gulbės nebylės grįžta į gimtąsias vietas, tačiau perėti pradeda tik trečiais gyvenimo metais. Poros sudaromos visam gyvenimui. Lizdą – didelę augalų krūvą – gulbės krauna sunkiai pasiekiamose pakrančių kertėse, nendrynuose. Kovo–gegužės mėnesiais patelė deda 3–10, dažniausiai 5–8 kiaušinius ir juos peri 34–38 dienas. Lizdavietėje gulbės labai teritorialios: ant mažesnių ežerų dažniausiai gyvena tik viena pora, kuri iš savo valdų veja kitas gulbes, o artėjančiam žmogui ar šuniui grėsmingai šnypščia ir išskleidžia sparnus. Mažus gulbiukus tėvai kartais nešioja ant nugaros.

Gulbė giesmininkė laiko kaklą tiesiai ir garsiai trimituoja

Gulbė giesmininkė yra panašaus dydžio kaip nebylė: 140–165 cm ilgio, sparnų tarpugalis 205–243 cm, patinai sveria 7,2–15,5 kg. Ją lengva atpažinti iš snapo – be gumbo, geltonu pamatu ir juodu galu; geltona dalis sudaro smailų kampą ir siekia šnerves. Plaukiodama giesmininkė laiko kaklą ištiestą vertikaliai, o jos balsas – skambus, trimitą primenantis šūksnis, kurį poros kartoja skrisdamos ir tupėdamos ant vandens.

Giesmininkė iš esmės yra šiaurės miškatundrės paukštis, tačiau Lietuvoje ji peri vis dažniau: renkasi žuvininkystės tvenkinius, apleistus, užlietus durpynus, užžėlusius karjerus ir didesnius ežerus. Į Lietuvą parskrenda kovą, jau susiporavusi, ir aktyviai gina teritoriją – išveja net stambesnes gulbes nebyles. Lizdą slepia vandens augalų sąžalynuose, balandį deda 4–6 kiaušinius, perėjimas trunka 30–40 dienų, o jaunikliai su tėvais lieka iki rudens migracijos. Į Lietuvos raudonąją knygą giesmininkė įrašyta 2000 m., o 2019 m. išbraukta.

Mažoji gulbė Lietuvoje sustoja migruodama

Mažoji gulbė – smulkiausia Šiaurės pusrutulio gulbė: 115–150 cm ilgio, sveria 3,4–9,6 kg. Jos snapas daugiausia juodas, prie pamato su nedidele geltona dėme, kuri nesiekia šnervių. Ji peri Arkties tundroje, o per Lietuvą keliauja pavasario ir rudens migracijų metu; LOD sąraše nurodoma, kad pavieniui gali perėti ir žiemoti. Į Lietuvos raudonąją knygą mažoji gulbė buvo įrašyta 1976 m., o 1992 m. išbraukta.

Gulbės minta vandens augalais, o ne duona

Gulbės daugiausia minta vandens augalais, kuriuos pasiekia panardindamos galvą ir ilgą kaklą, taip pat ganosi pakrantėse, lesa želmenis, grūdus, o mažosios gulbės migracijų metu – ir laukuose likusias bulves. Žiemą miestuose jas dažnai lesina duona, tačiau tai nėra natūralus gulbių maistas. Jei norite padėti, tinka nedidelis kiekis grūdų ar specialaus pašaro vandens paukščiams, beriamo prie kranto. Lietuvos ornitologų draugija per didelius šalčius kviečia padėti žiemojantiems vandens paukščiams grūdais ar kombinuotaisiais pašarais.

Gulbes stebėkite iš atstumo, ypač pavasarį, kai jos gina lizdus. Kitus vandens paukščius rasite kortelėje kirai, o visus Lietuvos paukščius – paukščių kataloge.