Liepsnelė: oranžinė krūtinė, giesmė, kada grįžta, lizdas ir mityba

Miško takelyje tupintis apvalus paukštelis ryškiai oranžine krūtine, smalsiai žvelgiantis tamsiomis akimis, – liepsnelė. Tai vienas mieliausių ir atpažįstamiausių Europos paukščių, kurį britai laiko nacionaliniu paukščiu ir sodininkų draugu. Lietuvoje liepsnelė – dažnas miškų giesmininkas, grįžtantis vienas pirmųjų, kai miškuose dar būna sniego. Kartais ji vadinama ir raudongurkle. Lietuvos paukščių katalogo kortelėje rasite, kaip atpažinti liepsnelę, kur ji peri, kuo minta ir kada ją galima pamatyti.

Lotyniškas pavadinimas	Erithacus rubecula
Kiti pavadinimai	paprastoji liepsnelė, raudongurklė
Šeima	musinukiniai (Muscicapidae)
Dydis	12,5–14 cm ilgio, sparnų tarpugalis 20–22 cm
Svoris	16–22 g
Statusas Lietuvoje	perinti, migruojanti ir žiemojanti rūšis (LOD sąrašas)
Grįžta / išskrenda	balandį / spalį; kartais žiemoja
Lizdas	žemai – po kupstais, išvartose, ertmėse
Dėtis	5–7 rudai taškuoti kiaušiniai; dvi vados per metus
Mityba	sliekai, sraigės, vabzdžiai, vorai, uogos

Liepsnelę išduoda oranžinė krūtinė ir veidas

Liepsnelė – smulkus paukštelis: 12,5–14 cm ilgio, sparnų tarpugalis 20–22 cm, sveria 16–22 g. Kakta, veidas, gerklė ir krūtinė ryškiai oranžiškai raudoni, iš šonų apvesti melsvai pilka juostele, nugara, sparnai ir uodega rusvai pilki ar alyviškai rudi, pilvas balsvas, snapas ir akys juodi, kojos rudos. Patinas ir patelė atrodo vienodai. Jaunikliai visai kitokie – rudai taškuoti, be oranžinės krūtinės; oranžinės plunksnos po smakru atsiranda tik po 2–3 mėnesių ir pamažu užima visą krūtinę.

Liepsnelės – puikios giesmininkės: jų giesmelės vingrios, skaidrios ir melodingos, fleitą primenančios. Neįprasta tai, kad gieda ne tik patinai, bet ir patelės, ir ne tik pavasarį – liepsnelių giesmę galima išgirsti ir rudenį, kai jos gina žiemos teritorijas.

Liepsnelės – drąsūs, bet teritorialūs paukščiai

Liepsnelės nebijo žmonių: miestuose jos neretai prisileidžia iki metro ir tarsi sustingusios stebi praeivį ar strakaliodamos šakelėmis bando atkreipti į save dėmesį. Britanijoje ir Airijoje, kur liepsnelės nuo seno buvo laikomos sodininkų draugėmis ir nebuvo persekiojamos (dalis dėl to, kad raudona krūtinė siejama su Kristaus krauju), jos ypač drąsios – seka sodininką ir renka iškastus sliekus. Liepsnelės lygiai taip pat seka šernus ir kitus žemę rausiančius gyvūnus. Žemyninėje Europoje smulkūs paukščiai seniau buvo gaudomi, todėl ir liepsnelės čia atsargesnės.

Patinai labai teritorialūs: jie aršiai puola kitus patinus ir konkurentus, kartais net be aiškios priežasties užpuola kitus smulkius paukščius ar savo atspindį. Kai kuriose vietovėse teritorinės kovos lemia net iki 10 % suaugusių liepsnelių žūčių. Dėl didelio jauniklių mirtingumo vidutinė liepsnelės gyvenimo trukmė vos 1,1 metų, tačiau ilgiausiai žinoma liepsnelė gyveno 19 metų.

Liepsnelės lizdas – žemai, po kupstu ar išvartoje

Lietuvoje liepsnelė – tipiška mišraus miško gyventoja: peri lapuočių ir mišriuose, drėgnuose spygliuočių miškuose, vis dažniau įsikuria ir miestuose, kur pakanka želdinių; smėlinguose pušynuose ji reta. Lizdą liepsnelė suka žemai – po žolių kupstais, išvartose, šlaituose, įvairiose ertmėse, o soduose – net senuose virduliuose, laistytuvuose ar vazonuose. Ji noriai užima ir pusiau atvirus inkilus, iškeltus iki 2 m aukštyje. Lizdas iš samanų, lapų ir žolės, išklotas plaukais ir plunksnomis. Dėtyje 5–7 šviesiai rusvi ar kreminiai, rudai taškuoti kiaušiniai, jaunikliai lizde išbūna 12–14 dienų, o per metus išauginamos dvi vados.

Liepsnelė renka sliekus ir lesa uogas

Liepsnelė maitinasi daugiausia ant drėgnos žemės: renka sliekus, sraiges, vabzdžius ir vorus. Vasaros pabaigoje ir rudenį ji lesa uogas – šaltekšnio, ievų, mėlynių, serbentų, vynvyčių. Žiemą liepsnelės gali lesti sėklų mišinius ir taukų lesalą lesyklose, o kartais sugauna net smulkių stuburinių. Jos aktyvios dieną, tačiau stebėta, kad mėnesienos naktimis ar prie dirbtinės šviesos liepsnelės medžioja vabzdžius.

Britanijos liepsnelės sėslios, o Lietuvos – migruoja

Liepsnelė – Jungtinės Karalystės nacionalinis paukštis. Britanijoje ir Airijoje ji gyvena sėsliai ir yra ypač drąsi – sodininkai ją laiko savo drauge. Šiaurės ir Rytų Europos liepsnelės, tarp jų ir Lietuvos, yra migruojančios: rudenį Skandinavijos ir Rusijos paukščiai keliauja žiemoti į Didžiąją Britaniją ir Vakarų Europą, kur juos galima atpažinti iš pilkesnės nugaros ir blankesnės oranžinės krūtinės. Žemyninės Europos liepsnelės žiemą dažniau renkasi eglynus, o britų – parkus ir sodus. Bandymai liepsneles įkurdinti Australijoje, Naujojoje Zelandijoje ir Šiaurės Amerikoje XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje nepavyko.

Lietuvoje liepsnelę lengviausia išgirsti balandį ir gegužę, kai ką tik grįžę patinai gieda drėgnuose mišriuose miškuose, dar neišsprogus lapams. Vasarą liepsnelės tylesnės ir užsiėmusios jauniklių auginimu, o rudenį vėl pagyvėja – gieda ginant žiemos teritorijas. Vėlyvą rudenį ir žiemą pavienes liepsneles kartais galima pamatyti prie neužšąlančių upelių ir šaltinių ar net lesyklose. Liepsnelė dažnai seka žmogų, kasantį žemę, – verta pasidairyti, ar netoliese netupi smalsus oranžinis paukštelis.

Liepsnelę galima supainioti su raudonuodege ar lakštingala

Tuose pačiuose miškuose gyvena ir kiti panašaus dydžio rusvi giesmininkai. Paprastosios raudonuodegės patinas turi oranžinę krūtinę, bet juodą gerklę ir ryškiai rusvą, nuolat virpančią uodegą, o lakštingala visai be oranžinės spalvos krūtinėje. Svarbiausius skirtumus rasite lentelėje.

Požymis	Liepsnelė	Paprastoji raudonuodegė	Lakštingala
Krūtinė	oranžiškai raudona	patino oranžinė, juoda gerklė	pilkšva, neryškiai dėmėta
Uodega	rusvai pilka	ryškiai rusvai raudona, virpanti	tamsiai rusvai ruda
Balsas	vingri, skaidri giesmė	trumpa giesmė	galinga naktinė giesmė
Lizdas	žemai, po kupstais	drevėse, inkiluose	ant žemės krūmynuose

Kitus miško giesmininkus rasite kortelėse lakštingala, strazdai ir zylės, o visus Lietuvos paukščius – paukščių kataloge.