Volungė: patinas ir patelė, fleitos balsas, kada grįžta, kabantis lizdas, mityba

Gegužės rytą iš ąžuolyno ar beržyno lajos sklindantis skambus fleitos švilpimas „fliu-tiu-liu“ – tai volungė. Patinas – vienas ryškiausių Lietuvos paukščių: aukso geltonumo su juodais sparnais ir raudonu snapu. Vis dėlto ją pamatyti nelengva – volungės slapčios, laikosi aukštai medžių viršūnėse, o jų spalvos lapijoje stebėtinai gerai maskuojasi. Lietuvos paukščių katalogo kortelėje rasite, kaip atpažinti volungę, kada ji grįžta, kur kabina lizdą ir kuo minta.

Lotyniškas pavadinimas	Oriolus oriolus
Oficialus pavadinimas	eurazinė volungė
Šeima	volunginiai (Oriolidae)
Dydis	24–25 cm ilgio, sparnų tarpugalis 44–47 cm
Svoris	56–79 g
Statusas Lietuvoje	perinti ir migruojanti rūšis (LOD); dažnoka
Grįžta / išskrenda	gegužę / rugpjūtį; žiemoja Centrinėje ir Pietų Afrikoje
Lizdas	pakabintas krepšelis aukštai lajoje, po šakelių išsišakojimu
Dėtis	3–5 kiaušiniai; perėjimas 14–15 d.
Mityba	vabzdžiai (ypač plaukuoti vikšrai), vaisiai

Volungės patinas – auksinis su juodais sparnais

Eurazinė volungė yra maždaug juodojo strazdo dydžio: 24–25 cm ilgio, sparnų tarpugalis 44–47 cm, sveria 56–79 g. Patinas lengvai atpažįstamas: kūnas ryškiai geltonas, nugara su žalsvu atspalviu, juostelė nuo snapo iki akies ir skrydžio plunksnos juodos, uodega juoda su geltonais kraštais. Snapas raudonas, kojos pilkos. Patelė gerokai kuklesnė – viršus žalsvas, antuodegis geltonas, apačia pilkšva su juosvomis dėmelėmis. Jaunikliai panašūs į patelę. Skrenda volungė kaip strazdas – stipriai ir tiesiai, ilgesniais atstumais šiek tiek banguodama.

Volungės labai slapčios: jos laikosi aukštai lapuočių medžių lajose, ir net geltonas patinas mirguliuojančioje lapijoje beveik nematomas. Dažniausiai jas galima išgirsti auštant.

Fleitos švilpimas „fliu-tiu-liu“

Volungės giesmė – garsus, melodingas, fleitą primenantis švilpimas, užrašomas „fliu-tiu-liu“ ar „ori-iol“; kiekviena frazė šiek tiek skiriasi nuo ankstesnės. Kartą išgirdus, šio balso nesupainiosi. Volungė turi ir kitų garsų: sunerimusi ji šiurkščiai kranksi „kvėėk“, o lietingu oru kartoja „jek-jek-jek“.

Volungės lizdas – pakabintas krepšelis

Volungės perėti dažnai pradeda tik 2–3 metų. Patinai į perėjimo vietas atskrenda keliomis dienomis anksčiau už pateles, o poros dažnai grįžta į tą pačią teritoriją ar net lizdavietę. Lizdas – tikras meno kūrinys: gilų krepšelį patelė pakabina aukštai medyje, lajos pakraštyje, po horizontaliu plonų šakelių išsišakojimu. Jis pritvirtinamas iki 40 cm ilgio augalų pluoštais, o viduje išklojamas plaukais, plunksnomis, smulkia žole ir vilna. Lietuvoje lizdas dažniausiai būna 3–10 m aukštyje.

Kiaušinius volungės deda birželį. Dėtyje 3–5 balti, kreminiai ar rausvi kiaušiniai su juodomis dėmėmis. Peri daugiausia patelė 14–15 dienų, o patinas ją trumpam pakeičia, kad ji galėtų pasimaitinti. Jaunikliai lizde praleidžia apie dvi savaites, juos maitina abu tėvai. Per metus išvedama viena vada. Tėvai drąsiai gina lizdą, todėl plėšrūnai jį sunaikina retai. Laukinėje gamtoje volungės gyvena iki 10–15 metų.

Volungė minta plaukuotais vikšrais

Volungės minta daugiausia vabzdžiais, kuriuos snapu renka nuo lapų ir iš žievės plyšių. Ypač jos mėgsta plaukuotus vikšrus, kurių daugelis kitų paukščių vengia. Rudenį, migruodamos per rytinę Viduržemio jūros dalį, volungės lesa vaisius ir uogas – ten jos kartais net laikomos sodų kenkėjomis.

Volungės metai Lietuvoje: nuo gegužės iki rugpjūčio

Volungė – vienas trumpiausiai Lietuvoje viešinčių paukščių, todėl jos gyvenimo ciklas čia labai suspaustas. Gegužę, kai lapuočiai jau sulapoję, pirmiausia atskrenda patinai ir iš karto užima teritorijas – tada jų fleitos švilpimas girdimas garsiausiai, ypač auštant. Po kelių dienų atvyksta patelės. Gegužės pabaigoje ir birželio pradžioje patelė pina pakabinamą krepšelį, o birželį deda kiaušinius. Birželio antroje pusėje ir liepą tėvai maitina jauniklius, kurie po dviejų savaičių palieka lizdą, bet dar kurį laiką laikosi šeimos būrelyje medžių lajose. Rugpjūtį volungės patyla ir pamažu išskrenda – migruoja daugiausia naktį ir pasiekia žiemavietes Centrinėje bei Pietų Afrikoje.

Lietuvoje volungė dažnoka. Ją lengviausia išgirsti ankstyvą gegužės ar birželio rytą ąžuolynuose, beržynuose, upių slėnių miškuose, senuose parkuose ir soduose. Pamatyti ją sunkiau: verta stebėti medžių viršūnes ir laukti, kol geltonas patinas perskris tarp lajų. Patelę dar sunkiau pastebėti – žalsva ji visiškai susilieja su lapija. Volungės nesilanko lesyklose ir nesiveja į inkilus, todėl joms svarbiausia – brandūs lapuočių medynai ir medžiai sodybų pakraščiuose.

Volungės vardas kilęs iš lotyniško žodžio „auksinis“

Lotyniškas genties pavadinimas Oriolus kildinamas iš klasikinės lotynų kalbos žodžio aureolus – „auksinis“, taip pažymint ryškią patino spalvą. Rūšį 1758 m. aprašė Carlas Linnaeusas, iš pradžių priskyręs ją žalvarnių genčiai. Ilgą laiką ta pačia rūšimi buvo laikoma ir Indijos volungė, tačiau 2005 m. ornitologai ją išskyrė į atskirą rūšį, o 2010 m. tai patvirtino molekuliniai tyrimai. Eurazinė volungė porūšių neturi.

Požymis	Volungė	Kukutis	Žaliukė
Dydis	24–25 cm	26–32 cm	žvirblio dydžio
Patino spalva	ryškiai geltona su juodais sparnais	rusvai gelsva, juodai balti sparnai	alyvinė žalia su geltonais kraštais
Snapas	raudonas	ilgas, lenktas	storas, šviesus
Balsas	fleitos „fliu-tiu-liu“	duslus „up-up-up“	čiulbėjimas, „dziuuu“
Lietuvoje	V–VIII mėn.	IV–IX mėn.	ištisus metus

Kitus spalvingus paukščius rasite kortelėse kukutis, žaliukė, tulžys ir dagilis, o miško giesmininkus – strazdai ir lakštingala. Visus Lietuvos paukščius rasite paukščių kataloge.