Laukinės žąsys Lietuvoje: pilkoji, baltakaktė, želmeninė žąsis ir berniklės

♪ Paukščio balsas

Kaip skamba pilkoji žąsis?

▶ Paklausykite

Įrašas: Joost van Bruggen, CC BY-SA 4.0, Wikimedia Commons.

Kovo dangumi traukiantis gaguojantis trikampis – vienas tikriausių pavasario ženklų. Tai laukinės žąsys, keliaujančios į šiaurės perimvietes. Dauguma jų Lietuvoje tik ilsisi ir maitinasi užlietose pievose bei želmenų laukuose, o perėti lieka tik pilkosios žąsys – naminių žąsų protėvės. Lietuvos paukščių katalogo kortelėje rasite, kaip atskirti mūsų laukines žąsis, kada jas stebėti ir kodėl kai kurios rūšys saugomos.

Lietuvoje reguliariai peri tik pilkoji žąsis

Pilkoji žąsis – stambiausia žąsų genties rūšis: 74–91 cm ilgio, sparnų tarpugalis 147–180 cm, patinai vidutiniškai sveria apie 3,6 kg, patelės – apie 3,2 kg. Apdaras šviesiai pilkai rudas, snapas oranžinis ar rausvas, kojos rausvos. Lietuvoje ji peri negausiai, bet vis dažniau: 2007 m. šalyje perėjo 100–150 porų, o Raudonosios knygos specialistų manymu, vėliau populiacija galėjo dar padidėti. Gausiausia ji Nemuno deltoje ir rytinėje Kuršių marių pakrantėje, kur perėjo iki 100 porų, taip pat Žuvinto ežere ir Metelių regioninio parko ežeruose. Dėl gausėjimo 2019 m. pilkoji žąsis išbraukta iš Raudonosios knygos.

Pilkosios žąsys peri vandens telkiniuose su plačiomis pakrančių augalijos juostomis, ypač jei yra salų, ir gretimose pelkėse. Į perimvietes jos grįžta kovą, kartais net vasario pabaigoje. Patelė deda 4–6 baltus, kreminio atspalvio kiaušinius ir peri 27–28 dienas, o jauniklius veda abu tėvai. Žąsiukai skraidyti pradeda 50–60 dienų amžiaus, tačiau su tėvais laikosi iki pirmosios žiemos. Perėti pilkosios žąsys pradeda tik 3–4 metų, todėl vasarą ežeruose laikosi daug neperinčių jaunų paukščių.

Baltakaktės ir želmeninės žąsys Lietuvoje tik sustoja

Baltakaktė žąsis mažesnė už pilkąją – 65–70 cm, sveria apie 2–3 kg. Ją išduoda balta kakta ir netaisyklingos juodos dėmės ant pilvo, snapas rausvai geltonas. Jaunų paukščių kakta dar pilka, pilvas be dėmių. Želmeninė žąsis panaši į pilkąją, bet tamsesnė, su rudu kaklu ir juodu snapu, perjuostu oranžine ar geltona juostele. Abi šios rūšys peri tundroje, o Lietuvoje sustoja tik migracijos metu – ilsisi ežeruose, o dieną maitinasi pievose ir želmenų laukuose.

Baltaskruostė berniklė iš toli atrodo dvispalvė: viršus juodas, apačia balta, o kakta ir skruostai balti. Ji peri Arkties salose, nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio – ir Švedijos Gotlando bei Elando salose, o Lietuvoje ji perėjo tik pavieniais atvejais, todėl Lietuvos ornitologų draugijos sąraše pažymėta kaip retai perinti rūšis. Berniklė įtraukta į ES paukščių direktyvos I priedą, todėl saugoma visose Europos Sąjungos valstybėse.

Mažoji žąsis – rečiausia per Lietuvą skrendanti žąsis

Mažoji žąsis primena baltakaktę, tačiau balta dėmė jos kaktoje gerokai didesnė ir siekia už akių linijos, o aplink akis ryškus oranžinis žiedas. Iš visų per Lietuvą skrendančių laukinių žąsų ji visada buvo pati rečiausia. Pavasarį migruodamos mažosios žąsys kartais stabteli potvynio apsemiamose pievose, o rudeninė jų migracija Lietuvą aplenkia. Tai pati baikščiausia žąsų rūšis, apsistojanti tik nuošaliose vietose. Lietuvos raudonojoje knygoje mažoji žąsis priskirta CR – kritiškai grėsmingos būklės – kategorijai.

Žąsys ganosi pievose ir skrenda trikampiu

Laukinės žąsys – augalėdės. Jos maitinasi sausumoje: kultūrinėse ir natūraliose pievose, želmenų laukuose, ražienose, kur lesa žolinių augalų stiebus, lapus ir sėklas, javų likučius. Jaunikliai pirmomis savaitėmis lesa ir smulkius bestuburius. Migruodamos žąsys anksti ryte skrenda iš ežerų į aplinkinius laukus palesti, o vakare grįžta nakvoti ant vandens. Lesinėjant keli būrio paukščiai visada budi ir perspėja kitus apie pavojų.

Tolimas keliones žąsys įveikia išsirikiavusios taisyklingu trikampiu ar įstrižąja linija ir garsiai gagena, ypač prieš nusileisdamos. Daugiausia pulkų Lietuvoje matyti kovą–balandį ir rugsėjį–spalį – tada jas verta stebėti Nemuno deltoje, prie Kuršių marių, Žuvinto ir didelių potvynio pievų.

Pilkoji žąsis – naminių žąsų protėvė

Pilkoji žąsis – vienas pirmųjų žmogaus prijaukintų gyvūnų: tai įvyko mažiausiai prieš 3 000 metų Senovės Egipte. Iš jos kilo dauguma europinių naminių žąsų veislių, tarp jų ir lietuviška vištinių žąsų veislė. Pilkosios žąsys garsios ir moksle: etologas Konradas Lorencas, tyrinėdamas jų žąsiukus, aprašė įspaudo reiškinį – kai ką tik išsiritęs paukštis savo motina laiko pirmą pamatytą judantį objektą.

Kitus vandens paukščius rasite kortelėse gulbės, laukinės antys ir kragai, o visus Lietuvos paukščius – paukščių kataloge.