Perkūno oželis: kodėl „mekena“ danguje – išvaizda, balsas, lizdas, giminaičiai

♪ Paukščio balsas

Kaip skamba perkūno oželis?

▶ Paklausykite

Įrašas: British Library, CC BY 4.0, Wikimedia Commons.

Šiltą pavasario vakarą virš pelkės ar šlapios pievos pasigirsta keistas, virpantis garsas, tarsi danguje mekentų ožka. Tai perkūno oželis – ilgasnapis tilvikas, kurio tuoktuvių „dainą“ išgauna ne gerklė, o uodegos plunksnos. Senovėje šis paslaptingas garsas buvo siejamas su dievu Perkūnu. Lietuvos paukščių katalogo kortelėje rasite, kaip atpažinti perkūno oželį, kaip jis „mekena“, kur peri ir kuo skiriasi nuo savo retų giminaičių.

Perkūno oželio snapas gerokai ilgesnis už galvą

Perkūno oželis – 25–27 cm ilgio, sparnų tarpugalis 44–47 cm, sveria 80–140 g, o prieš migraciją priauga iki 180 g. Ryškiausias jo bruožas – tiesus, tamsiai rudas, 5,5–7 cm ilgio snapas, gerokai ilgesnis už galvą. Nugara išmarginta juodomis, rudomis ir ryškiai rudomis dėmėmis su gelsvomis išilginėmis juostomis, viršugalvis rusvai juodas su plačia šviesia juosta per vidurį ir panašiomis juostomis virš akių. Kaklas, gurklys ir krūtinė gelsvai rusvi su tamsiomis išilginėmis juostelėmis, pilvas baltas, šonuose – skersinės tamsios juostos. Kojos trumpos, žalsvai pilkos, sparnai smailūs.

Perkūno oželis puikiai maskuojasi ir paprastai tūno prigludęs prie žemės tarp augalų. Išbaidytas jis pakyla tik iš arti, aštriai, šiurkščiai riktelėja ir nuskrenda zigzagais, mėtydamasis į šonus, – taip suklaidina plėšrūnus. Jis aktyviausias sutemus.

Uodegos plunksnos „mekena“ kaip ožka

Pavasarį patinas atlieka tuoktuvių skrydį: aukštai sukasi ratais ir kas kelias akimirkas neria žemyn. Nerdamas jis išskečia dvi kraštines uodegos plunksnas beveik statmenai skrydžio krypčiai, ir oro srovė jas virpina. Pasigirsta virpantis, alsuojantis garsas, kurį žmonės lygina su avies ar ožkos bliovimu. Kaip šis garsas susidaro, išsiaiškino britų gydytojas ir gamtininkas Philipas Mansonas-Bahras: jis įsmeigė dvi oželio plunksnas į kamštį, sukiojo jį ant virvutės ir taip atkartojo „mekenimą“.

Dėl šio garso daugelyje kalbų perkūno oželis turi „ožkiškus“ vardus: suomiškai jis vadinamas „dangaus ožiu“, o škotai jį vadina viržynų bliovėju. Lietuviškas vardas kilęs iš senųjų tikėjimų: perkūno oželis laikytas dievo Perkūno palydovu, siųstu pranešti apie artėjančią perkūniją ir audras. Tikėta, kad pirmą kartą pavasarį jam sumekenus greitai ateis perkūnija.

Perkūno oželis peri pelkėse ir šlapiose pievose

Lietuvoje perkūno oželis dažnas ir aptinkamas nuo kovo iki lapkričio. Gyvena įvairiose pelkėse, šlapiose pievose ir užpelkėjusiuose paupiuose. Lizdą krauna ant žemės ir gerai paslepia tarp žolių. Patelė deda 4 gelsvai rusvus, rudai dėmėtus kiaušinius ir peri juos 20–21 dieną. Perkūno oželiai minta daugiausia vabzdžiais, jų lervomis ir sliekais, kuriuos ilgu snapu ištraukia iš minkšto dumblo, taip pat šiek tiek augalų. Europos paukščiai žiemoja Pietų ir Vakarų Europoje bei Afrikoje iki pusiaujo. Gamtoje perkūno oželis gali gyventi iki 12 metų.

Perkūno oželis paplitęs nuo Islandijos iki Kamčiatkos

Perkūno oželis – labiausiai paplitęs iš panašių oželių rūšių. Jis peri pelkėse, raistuose, tundroje ir šlapiose pievose visame Palearktyje: nuo Islandijos ir Britų salų šiaurės per Skandinaviją iki Kamčiatkos ir Kurilų salų, šiaurėje – iki 70–74 laipsnio platumos. Vakarų Europoje jo populiacijos išsibarsčiusios. Iki neseniai jo porūšiu buvo laikomas ir Šiaurės Amerikos oželis, kuris dabar išskirtas į atskirą rūšį: jos uodegoje aštuonios, o perkūno oželio – septynios poros vairuojamųjų plunksnų.

Stulgys ir oželis nykštukas – reti giminaičiai

Stulgys, dar vadinamas dubeltu, labai panašus į perkūno oželį, bet stambesnis, iki 28 cm ilgio, su labiau išmarginta apačia, skersinėmis dėmelėmis ant krūtinės šonų ir pilvo, baltais uodegos šonais ir trumpesniu snapu. Į Lietuvą jis grįžta balandžio pabaigoje, o gegužę patinai renkasi tuokvietėse sausesnėse šlapžemių vietose ir prieblandoje ar naktį skleidžia garsų tarškantį balsą. Per pastaruosius dešimtmečius stulgių sumažėjo 50–70 %: 2007 m. populiacija vertinta 200–300 perinčių porų, o 2013 m. tuokvietėse suskaičiuota 100–150 patinų. Didžioji dalis jų telkiasi Nemuno žemupyje, kiti – Rytų Lietuvoje, Svylos upės slėnyje ir Kretuono ežero apylinkėse. Raudonojoje knygoje stulgiui priskirta EN kategorija.

Oželis nykštukas – mažiausias, apie 19 cm ilgio, palyginti trumpu, šviesiu, gelsvu snapu tamsiu galu ir tamsia, violetiniu bei žaliu atspalviu blizgančia nugara su dviem šviesiomis išilginėmis juostomis. Lietuvoje jis retas, gyvena pelkių klampynėse ir išbaidytas praskrenda vos kelias dešimtis metrų.

Kitus pelkių ir šlapių pievų paukščius rasite kortelėse slanka, tilvikai ir griežlė, o visus Lietuvos paukščius – paukščių kataloge.