Balandžiai ir karveliai: miesto balandis, uldukas, purpleliai – rūšys, lizdas, mityba

Balandžiai – kone kiekvieno miesto aikštės gyventojai, tačiau karvelinių paukščių šeima Lietuvoje kur kas įvairesnė. Be miesto balandžių, mūsų miškuose ir gyvenvietėse peri uldukas, keršulis, pietinis ir paprastasis purplelis. Kai kurie jų – visiems pažįstami, o kitų, pavyzdžiui, ulduko ar paprastojo purplelio, liko tiek mažai, kad jie įrašyti į Raudonąją knygą. Lietuvos paukščių katalogo kortelėje aprašome balandžius ir karvelius, jų išvaizdą, balsus ir lizdus.

Šeima	karveliniai (Columbidae)
Rūšys Lietuvoje	naminis (miesto) karvelis, uldukas, keršulis, pietinis purplelis, paprastasis purplelis
Kiti pavadinimai	balandis, miesto balandis, karvelis; laukinis protėvis – uolinis karvelis (Columba livia)
Dydis	nuo 27–29 cm (paprastasis purplelis) iki 30–35 cm (uolinis karvelis)
Statusas Lietuvoje	naminis karvelis ir pietinis purplelis gyvena ištisus metus; paprastasis purplelis – balandžio–rugsėjo mėn.
Lizdas	pastatų nišose, uoksuose, medžių lajose; paprastas šakelių paklotas
Dėtis	dažniausiai 2 balti kiaušiniai, neretai 2 vados per metus
Mityba	sėklos, grūdai, žali augalai; miesto balandžiai – ir žmonių maistas
Apsauga	uldukas (NT) ir paprastasis purplelis (EN) – Lietuvos raudonojoje knygoje

Miesto balandžiai kilę iš uolinio karvelio

Laukinis uolinis karvelis gyvena Pietų Europos, Šiaurės Afrikos ir Pietvakarių Azijos uolynuose: peri ir nakvoja ant uolų atbrailų, o maitinasi atvirose vietose ant žemės. Tai 30–35 cm ilgio paukštis, sparnų tarpugalis 62–68 cm, sveria 238–380 g. Jis vienodai šviesiai pilkas, tamsiai melsva galva, žaliai ir violetiškai blizgančiu kaklu bei dviem juodomis juostomis per kiekvieną sparną. Manoma, kad uoliniai karveliai prijaukinti apie 3000 m. pr. Kr., o iš jų išvesta apie 1 000 naminių balandžių veislių.

Pabėgę ar paleisti naminiai balandžiai įsikūrė miestuose visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą – pastatų atbrailos, palėpės ir tiltai jiems atstoja uolas. Todėl miesto balandžiai būna labai įvairių spalvų: pilki, rudi, balti, margi, languoti. Lietuvos ornitologų draugijos sąraše jie įrašyti kaip naminis karvelis – introdukuota rūšis, gyvenanti savarankiškai, perinti ir žiemojanti. Vien Europoje laukinių ir sulaukėjusių uolinių karvelių priskaičiuojama 17–28 milijonai.

Uldukas peri juodųjų meletų uoksuose

Uldukas (Columba oenas) – miesto balandžio dydžio (28–34 cm) melsvai pilkas karvelis. Nuo miesto balandžio jis skiriasi pilku antuodegiu ir trumpomis neištisinėmis tamsiomis juostelėmis sparnuose, rausva krūtine ir žalsvai blizgančia dėme kaklo šone. Skrendant matyti tamsus sparnų kraštas ir tamsiai pilka sparnų apačia. Lietuvoje uldukas stebimas nuo balandžio iki spalio. Jis peri uoksuose, kartais inkiluose, dažniausiai užima juodųjų meletų iškaltus uoksus, deda 2 kiaušinius ir per sezoną išaugina dvi vadas.

2007 m. vertinimu, Lietuvoje perėjo 400–600 ulduko porų. Į Raudonąją knygą jis įrašytas 1976 m., o nuo 2019 m. priskirtas NT kategorijai. Kadangi jis peri drevėse, uldukui labai svarbūs seni drevėti medžiai.

Pietinis purplelis atkeliavo į Lietuvą iš pietų

Pietinis purplelis (Streptopelia decaocto) – vidutinio dydžio (apie 32 cm) šviesiai rusvai pilkas, rausvo atspalvio karvelis su juoda, baltai apvedžiota pusapykakle sprande. Uodega ilga, apačioje tamsi su plačiu baltu galu, kojos raudonos. Rūšis kilusi iš Azijos, o XX a. sparčiai išplito po Europą – dabar ji gausi visoje Lietuvoje, ypač miestuose, gyvenvietėse ir sodybose, ir žiemoja vietoje. Pietinį purplelį lengviausia atpažinti iš balso – nuobodžiai kartojamo trigarsio „ku-kū-ku“ nuo stogo ar antenos.

Paprastasis purplelis – nykstantis migrantas

Paprastasis purplelis (Streptopelia turtur) – mažiausias Lietuvos karvelinis paukštis: 27–29 cm ilgio, sveria 100–170 g. Galva ir sprandas pilkai melsvi, nugara ir sparnai rusvi su juosvomis dėmėmis, krūtinė rausva, o kaklo šonuose – ryškios juodos ir baltos juostelės. Skrenda greitai, dažnai mosuodamas lenktais, smailiais sparnais. Į Lietuvą parskrenda balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje, keliomis savaitėmis vėliau už keršulį; jo buvimą išduoda murkiantis „turr-turr-turr“.

Purpleliai peri agrarinio kraštovaizdžio miškeliuose, pamiškėse ir jaunuose eglynuose. Lizdas – retas, beveik kiaurai permatomas šakelių paklotas 2–6 m aukštyje. Deda 2 baltus kiaušinius, kuriuos abu tėvai peri 13–14 dienų. Žiemoja Afrikoje į pietus nuo Sacharos. Lietuvoje priskaičiuojama 2 000–5 000 porų, o Europoje rūšis sparčiai nyksta, todėl pasaulyje ji vertinama kaip pažeidžiama (VU). 2019 m. paprastasis purplelis įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą ir priskirtas EN kategorijai.

Karvelinius paukščius išduoda dydis, kaklo raštas ir balsas

Rūšis	Ilgis	Požymiai	Balsas
Miesto balandis	30–35 cm	įvairių spalvų; laukinis tipas pilkas su 2 juodomis sparnų juostomis	burkuoja
Uldukas	28–34 cm	pilkas, trumpos sparnų juostelės, žalsva kaklo dėmė	duslus „ūhu“
Keršulis	stambiausias	balta dėmė kaklo šone ir balta juosta sparne	„kū-kū-ku-ku-ku“
Pietinis purplelis	~32 cm	juoda pusapykaklė sprande	trigarsis „ku-kū-ku“
Paprastasis purplelis	27–29 cm	rusva dėmėta nugara, dryžuotas kaklo šonas	„turr-turr“

Kur ir kada stebėti karvelinius paukščius

Miesto balandžius matome ištisus metus prie pastatų, aikštėse ir tiltuose; dėl maisto gausos jie gali perėti beveik bet kuriuo metų laiku, nors daugiausia perėjimų – pavasarį ir vasarą. Pietinius purplelius lengviausia išgirsti pavasarį ir vasarą gyvenvietėse, kai jie nuo stogų ir antenų kartoja „ku-kū-ku“, o žiemą – prie lesyklų ir sodybų. Ulduką reikia ieškoti senuose lapuočių ir mišriuose miškuose su drevėtais medžiais nuo balandžio iki spalio – pavasarį jį išduoda duslus ūbavimas.

Paprastasis purplelis – vėliausiai grįžtantis mūsų karvelis: jo murkiantį „turr-turr“ galima išgirsti nuo gegužės pradžios iki vasaros vidurio laukų miškeliuose ir pamiškėse. Miesto balandžių protėvis uolinis karvelis gamtoje dar išlikęs Škotijos šiaurėje ir vakaruose, ypač Išoriniuose Hebriduose, kur gyvena nemaišyti, laukinio tipo paukščiai.

Balandžių nereikėtų gausiai lesinti miestuose

Miesto balandžiai prisitaikė prie žmonių, tačiau gausus lesinimas duona ir trupiniais skatina juos telktis didžiuliais būriais, teršti pastatus ir paminklus. Duona nėra visavertis jų maistas. Kitaip yra su laukiniais karveliais: uldukams labiausiai padeda senų drevėtų medžių išsaugojimas ir specialūs inkilai, o paprastiesiems purpleliams – miškeliai ir krūmynai tarp laukų. Skrendančius karvelius kartais supainioja su gegute ar paukštvanagiu, o visus Lietuvos paukščius – paukščių kataloge.