Sniegena: patinas ir patelė, ar gyvena tik žiemą, lizdas, mityba ir lesinimas

Žiemos rytą ant apsnigtos šermukšnio šakos tupintis paukštis ryškiai raudona krūtine ir juoda kepuraite – sniegena. Dėl spalvų ir pavadinimo daugelis ją laiko tik žiemos viešnia, tačiau juodagalvės sniegenos Lietuvoje gyvena ir peri ištisus metus – vasarą jos tiesiog tylios ir sunkiai pastebimos. Lietuvos paukščių katalogo kortelėje rasite, kaip atpažinti sniegeną, kur ji suka lizdą, kuo minta ir kaip ją prisivilioti prie lesyklos.

Lotyniškas pavadinimas	Pyrrhula pyrrhula
Oficialus pavadinimas	juodagalvė sniegena
Šeima	kikiliniai (Fringillidae)
Dydis	15,5–17,5 cm ilgio, sparnų tarpugalis apie 25 cm
Svoris	24–38 g
Statusas Lietuvoje	perinti, migruojanti ir žiemojanti rūšis (LOD sąrašas); žiemą gausesnė
Lizdas	eglėse ar krūmuose 0,5–5 m aukštyje
Dėtis	4–7 melsvi, rusvai dėmėti kiaušiniai; perėjimas 13–14 d.
Mityba	sėklos, pumpurai, uogos; jaunikliams – ir vabzdžiai

Sniegenos patinas – rausvai raudona krūtinė ir juoda kepuraitė

Juodagalvė sniegena – kresnas, „jaučiagalvis“ paukštis, kiek didesnis už naminį žvirblį: 15,5–17,5 cm ilgio, sparnų tarpugalis apie 25 cm, sveria 24–38 g. Snapas trumpas, storas ir stiprus, juodas. Patiną nesunku pažinti: jo viršugalvis, žiedas aplink snapo pamatą ir gerklė juodi su melsvu blizgesiu, nugara ir pečiai pilki, o skruostai, krūtinė ir pilvas rausvai raudoni. Sparnai juodi su balta skersine juosta, uodega juoda, o antuodegis ir pauodegys balti – skrendant baltas antuodegis ypač krenta į akis.

Patelės raštas toks pat, tik vietoj raudonos – rusvai pilka spalva su rausvu atspalviu, o nugara rusvai pilka. Jaunikliai pilkai rusvi, be juodos kepuraitės. Sniegenos šeriasi liepos–spalio mėnesiais, tačiau patinai, skirtingai nei kai kurie kiti kikiliniai, rudenį neįgauna blankesnio apdaro, todėl žiemą atrodo taip pat ryškiai.

Liūdnas sniegenos švilpimas

Sniegenos – tylūs, nepastebimi paukščiai. Jų įprastas šauksmas – tylus, žemas, melancholiškas švilpimas „pėu“, o giesmė – silpnas, čirškiantis vingiavimas su švelniais švilpimais, girdimas tik iš arti. Anksčiau prijaukintos sniegenos buvo mokomos švilpauti melodijas. Lesdamos jos elgiasi ramiai, mažai skraido ir tik retsykiais sušvilpia.

Sniegenos peri Lietuvoje, bet žiemą jų daugiau

Lietuvoje gyvena nominalusis juodagalvės sniegenos porūšis. Sniegenos peri visoje šalyje, yra sėslios, tačiau negausios. Vasarą jos gyvena mišriuose lapuočių miškuose su eglėmis ir pušynuose su egle, rečiau – grynuose, kerpiniuose pušynuose. Žiemą sniegenų pagausėja – atskrenda paukščių iš šiaurės, o vietinės persikelia į gyvenviečių, miestų, priemiesčių ir medelynų želdinius, kur auga alyvos, klevai, lanksvos, pūsleniai, uosiai, maumedžiai. Sniegenos dažniausiai laikosi poromis ar šeimos būreliais, didelių būrių nesudaro.

Lizdas eglėje ir dvi vados per vasarą

Sniegenos monogamiškos. Lizdą jos suka spygliuočių miškuose – dažniausiai eglėse prie kamieno arba ant šakų, taip pat krūmuose, maždaug 0,5–5 m aukštyje. Lizdas iš žolių lapelių, stiebelių ir samanų, išklotas plaukais ir plunksnomis. Balandžio–gegužės mėnesiais patelė deda 4–7 melsvus, rusvai dėmėtus kiaušinius ir viena juos peri 13–14 dienų. Jaunikliai lizdą palieka po 12–18 dienų, juos maitina abu tėvai. Per metus sniegenos išveda dvi vadas: pirmosios jaunikliai išskrenda gegužės pabaigoje–birželio pradžioje, antrosios – liepą ar rugpjūtį. Ilgiausiai žinoma sniegena gyveno apie 12,6 metų.

Sniegenos lesa sėklas, pumpurus ir uogas

Sniegenos daugiausia minta augaliniu maistu: sėklomis, pumpurais, žiedų dalimis. Rudenį ir žiemą jos mėgsta uosių ir gudobelių vaisius, šermukšnio uogas, klevų, alyvų ir kitų augalų sėklas, pavasarį – žirginių ir drebulių žiedynus. Jauniklius tėvai maitina sėklomis, pumpurais ir šiek tiek vabzdžiais. Kadangi sniegenos lesa vaismedžių pumpurus, kai kur jos laikytos sodų kenkėjomis: Anglijoje šimtmečiais parapijos mokėdavo premiją už kiekvieną nušautą sniegeną. Dabar ten sniegenų sumažėjo dėl sodų ir miškelių nykimo.

Požymis	Sniegena	Kikilis
Krūtinė (patino)	rausvai raudona	rusvai rausva
Galva	juoda kepuraitė	melsvai pilka kepuraitė
Snapas	storas, trumpas, juodas	kūgiškas, plonesnis
Antuodegis	baltas	žalsvas
Žiemą Lietuvoje	gausesnė nei vasarą	dalis žiemoja

Žiemą sniegenos laikosi parkų, sodų ir kapinių

Liepą–spalį suaugusios sniegenos šeriasi, o rudenį pradeda klajoti ir persikelia arčiau gyvenviečių. Žiemą jas lengviausia rasti parkuose, soduose, kapinėse ir medelynuose, kur auga uosiai, šermukšniai, alyvos ir klevai: raudonkrūčiai patinai ant apsnigtų šakų ryškiai švyti, o tylų „pėu“ dažnai išgirsti anksčiau nei pamatai paukščius.

Sniegeną galima supainioti su kikiliu ar liepsnele

Žiemą prie lesyklos bet kurį raudonkrūtį paukštį žmonės dažnai pavadina sniegena, nors tai gali būti ir kita rūšis. Kikilio patino krūtinė rusvai rausva, bet galva melsvai pilka, be juodos kepuraitės. Liepsnelės oranžinė ne tik krūtinė, bet ir veidas bei kakta, o pati ji smulkesnė ir lieknesnė. Dagilio raudonas tik veidas, o sparnuose ryškios geltonos juostos. Sniegeną išduoda juoda kepuraitė, storas trumpas snapas, pilka nugara ir baltas antuodegis, gerai matomas paukščiui nuskrendant.

Kaip prisivilioti sniegenas į sodą

Sniegenas į sodą prisiviliosite pasodinę šermukšnių, gudobelių, alyvų, lanksvų ar klevų, o žiemą – lesykloje pabėrę saulėgrąžų ir kitų aliejingų sėklų. Jos noriai lesa ir nuo pakylų ar žemės. Lesyklas verta reguliariai valyti, kad neplistų ligos. Kitus kikilinius paukščius rasite kortelėse kikilis, dagilis ir žaliukė, o visus Lietuvos paukščius – paukščių kataloge.