Kregždės: šelmeninė, langinė ir urvinė kregždė – kaip atskirti, lizdai, mityba, migracija

♪ Paukščio balsas

Kaip skamba šelmeninė kregždė?

Įrašas: Jonathon Jongsma, CC BY-SA 3.0, Wikimedia Commons.

Kregždė, nardanti virš pievos ar įskrendanti pro atviras tvarto duris, – vienas mieliausių Lietuvos kaimo vasaros vaizdų. Kregždės gyvena greta žmonių, lipdo lizdus mūsų pastatuose, o žmonės nuo seno jas globoja ir su jomis bei jų lizdais sieja daugybę prietarų. Lietuvoje peri trys kregždžių rūšys: šelmeninė (liaudyje – kaimiškoji, žemaičių – blezdinga), langinė ir urvinė. Lietuvos paukščių katalogo kortelėje rasite, kaip jas atskirti, kur jos lipdo lizdus, kuo minta ir kur žiemoja.

Šelmeninė kregždė – ilga uodega ir rausva gerklė

Šelmeninė kregždė – didžiausia Lietuvos kregždė ir plačiausiai pasaulyje paplitusi kregždžių rūšis, aptinkama visuose žemynuose. Jos kūno ilgis 17–19 cm (iš jų 2–7 cm tenka pailgėjusioms uodegos plunksnoms), sparnų tarpugalis 32–35 cm, svoris 16–25 g. Nugara, galvos viršus, sparnai ir uodega tamsiai plieniškai mėlyni, kakta, smakras ir gerklė rausvai rudi, per krūtinę eina plati tamsiai mėlyna juosta, o apačia balsva. Ilga, giliai iškirpta uodega su baltomis dėmelėmis – „kregždės uodega“. Patelės uodegos plunksnos trumpesnės, spalvos blankesnės. Jaunikliai rusvesni, be ilgų uodegos „kaspinų“. Šelmeninė kregždė – Austrijos ir Estijos nacionalinis paukštis.

Lietuvoje šelmeninė kregždė labai dažna, gausesnė lygumose, kaimuose, miesteliuose ir ypač vienkiemiuose. Ji renkasi atvirą kraštovaizdį su pievomis, ganyklomis ir vandeniu šalia. Lizdą lipdo trobesiuose – daržinių, tvartų šelmenyse, prie sijų, virš lempų. Lizdas atviras, iš drėgnos žemės gumulėlių, sutvirtintas seilėmis ir šiaudeliais. Patelė deda 4–5 baltus, rusvai ir pilkšvai taškuotus kiaušinius ir peri 14–16 dienų, jauniklius maitina abu tėvai, o po trijų savaičių jie palieka lizdą. Per vasarą išauginamos dvi vados.

Šelmeninės kregždės nepaprastai ištikimos savo vietai: kitais metais jos grįžta tiksliai į tą pačią sodybą, į tą pačią patalpą ir neretai į tą patį lizdą, o išgyvenę jaunikliai dažniausiai grįžta perėti ten, kur patys užaugo. Seni lizdai labai vertinami, nes naujam lipdyti reikia apie dviejų savaičių.

Langinė kregždė lipdo uždarus lizdus po karnizais

Langinė kregždė (Delichon urbicum) mažesnė – apie 13 cm ilgio, sveria apie 18 g. Ji lengvai atpažįstama iš ryškaus balto antuodegio: viršus mėlynai juodas su metalo blizgesiu, o visa apačia, antuodegis ir net kojų plunksnos balti; uodega trumpesnė, mažai iškirpta. Lietuvoje ji dažna, ypač miestuose – kasmet peri 200 000–400 000 porų, todėl vadinama ir mūrine ar miestų kregžde. Langinės kregždės peri kolonijomis: uždarus, su maža anga lizdus jos lipdo po mūrinių ir blokinių namų karnizais, iš žirnio dydžio drėgnos žemės gumulėlių, sudrėkintų seilėmis. Lizdą sulipdo per maždaug 10 dienų. Dėtyje 2–5 balti kiaušiniai, peri daugiausia patelė 12–13 dienų, o per vasarą išveda dvi vadas. Rudeniop prieš kelionę langinės kregždės būriais tupi ant laidų – jų virtinės būna ilgiausios.

Urvinė kregždė kasa urvelius upių skarduose

Paprastoji urvinė kregždė (Riparia riparia) – mažiausia Lietuvos kregždė: 12–13 cm ilgio, sveria 11–20 g. Nugara, sparnai, uodega ir skersinė juostelė per krūtinę pilkai rusvi, gerklė, krūtinė ir pilvas balti, uodega mažai iškirpta. Lietuvoje ji gana dažna. Perėjimo metu laikosi prie stačių upių krantų, žvyro ir smėlio karjerų, kur kolonijomis išsikasa urvelius. Skrenda lėčiau nei kitos kregždės, dažnai pažeme prie vandens, o ne perėjimo metu nakvoja plačiuose ežerų nendrynuose. Balsas silpnas, čerškiantis.

Kregždės ir žmonės – tūkstantmetė kaimynystė

Šelmeninė kregždė nuo seno naudojasi žmonių statiniais ir tiltais – ji labai pasinaudojo miškų kirtimu, sukūrusiu atvirus plotus, ir žmonių pastatais, kuriuose saugu krauti lizdus. Jau romėnų poetas Vergilijus „Georgikose“ (29 m. pr. Kr.) rašė apie „čiulbančią kregždę, pakabinančią lizdą ant gegnių“. Kaip vienas ankstyvųjų migrantų, šis paukštis seniai laikomas artėjančios vasaros ženklu. Kai kur kregždžių sumažėjo dėl intensyvaus ūkininkavimo ir pesticidų, sumažinusių vabzdžių gausą.

Lietuvoje kregždes lengviausia stebėti nuo balandžio pabaigos iki rugsėjo kaimo sodybose, prie tvartų ir daržinių, virš ganyklų ir ežerų. Vasaros pabaigoje ir rugsėjį kregždės telkiasi ant elektros laidų, o vakarais – nendrynuose, prieš išskrisdamos į Afriką. Kregždėms padeda atviros tvartų durys ar langeliai ir nesunaikinti seni lizdai, kuriuos jos naudoja daug metų. Langinėms kregždėms galima įrengti dirbtinius lizdus po karnizais.

Kregždės minta vabzdžiais ir žiemoja Afrikoje

Visos kregždės minta skraidančiais vabzdžiais, kuriuos gaudo skrisdamos, todėl ypač aktyvios giedru oru. Lyjant vabzdžiai laikosi pažeme, todėl ir kregždės skraido žemai ar ieško grobio pastogėse – iš čia kilęs liaudies orų spėjimas. Kregždės laikomos naudingomis kenkėjų naikintojomis. Šelmeninė kregždė gali gyventi iki 8 metų, bet dažniausiai sulaukia 3–5 metų, nes daug jaunų paukščių žūva pirmaisiais metais.

Iš Lietuvos kregždės žiemoti skrenda į Afriką į pietus nuo Sacharos, iki pat pietinių regionų. Lietuvoje žieduotos šelmeninės kregždės rastos Botsvanoje, Centrinės Afrikos Respublikoje, Kenijoje, Kongo Demokratinėje Respublikoje, Pietų Afrikos Respublikoje, Zambijoje ir Zimbabvėje, o Lietuvoje aptikta Pietų Afrikos Respublikoje ir Zambijoje žieduotų paukščių.

Kregždes dažnai supainioja su čiurliais, kurie visi tamsūs, pjautuvo formos sparnais ir niekada netupi ant laidų. Kitus vasaros paukščius rasite kortelėse kielės ir lakštingala, o visus Lietuvos paukščius – paukščių kataloge.