Laukys: balta kaktos plokštelė, plūduriuojantis lizdas, mityba ir nendrinė vištelė

Ežere ar parko tvenkinyje plaukiojantis juodas paukštis su ryškiai balta plokštele ant kaktos – laukys. Nors iš toli jis atrodo kaip antis, laukys priklauso visai kitai – vandeninių vištų – šeimai. Laukiai triukšmingi, aršūs teritorijos gynėjai, puikūs narai, o jų jaunikliai – neįprasti, raudonagalviai. Kartais laukys painiojamas su nendrine (kūdrine) vištele, kuri taip pat aprašyta šioje kortelėje. Lietuvos paukščių katalogo kortelėje rasite, kaip atpažinti laukį, kur jis peri ir kuo minta.

Lotyniškas pavadinimas	Fulica atra
Oficialus pavadinimas	laukys (paprastasis laukys)
Šeima	griežliniai, arba vandeninės vištos (Rallidae)
Dydis	36–38 cm ilgio, sparnų tarpugalis 70–80 cm
Svoris	patinai apie 890 g, patelės apie 750 g
Statusas Lietuvoje	perinti, migruojanti ir žiemojanti rūšis (LOD sąrašas)
Būna Lietuvoje	daugiausia kovo–lapkričio mėn.
Lizdas	plūduriuojantis ar seklumoje sukrautas augalų dubuo
Dėtis	6–10 kiaušinių; perėjimas 21–24 d.
Mityba	vandens augalai, dumbliai, sėklos, smulkūs gyvūnai

Laukį išduoda balta kaktos plokštelė

Laukys – kresnas, 36–38 cm ilgio vandens paukštis, sparnų tarpugalis 70–80 cm, patinai sveria apie 890 g, patelės – apie 750 g. Jis visas juodas, tik pilvas pilko atspalvio, o galva blizgiai juoda. Ryškiausias požymis – balta plika odos plokštelė ant kaktos, pereinanti į trumpą baltą snapą. Kojos melsvos ar žalsvai pilkos, ilgais pirštais su plaukiojamosiomis skiautėmis. Patinas ir patelė atrodo vienodai. Jaunikliai pilkesni, šviesesne krūtine ir be plokštelės; suaugusio apdarą jie įgyja 3–4 mėnesių, o balta plokštelė visiškai išsivysto tik apie metų amžiaus.

Laukys – triukšmingas paukštis, turintis platų garsų repertuarą: spragsinčius, sprogstamus, trimituojančius šauksmus, kurie dažnai girdimi ir naktį. Plaukdamas jis linksi galva, o nerdamas nedidelį šuoliuką atlieka iš vandens paviršiaus.

Laukiai aršiai gina teritoriją

Laukys daug mažiau slapukas nei kiti jo šeimos paukščiai – jį lengva pamatyti plaukiojantį atvirame vandenyje ar vaikščiojantį pakrančių pievose. Perėjimo metu laukiai labai teritorialūs ir agresyvūs: teritoriją gina abu poros nariai, puola kitus laukius ir vandens paukščius, šokdami ant jų ir smūgiuodami ilgomis kojomis. Pakilti laukys nemėgsta – kildamas jis ilgai bėga vandens paviršiumi, taškydamasis. Nors skrydis atrodo silpnas, migracijų metu, dažniausiai naktį, laukiai įveikia stebėtinai didelius atstumus. Ne perėjimo metu jie telkiasi į didelius būrius – galbūt taip lengviau apsisaugoti nuo plėšrūnų.

Plūduriuojantis lizdas ir raudonagalviai jaunikliai

Lietuvoje laukys dažnas ir gyvena augalija apaugusiuose sekliuose ežeruose, tvenkiniuose, senvagėse, net miestų parkų vandenyse. Lizdas – didelis, tvarkingas dubuo iš augalų stiebų ir lapų, išklotas smulkesne medžiaga: jis plūduriuoja vandenyje arba sukrautas seklumoje ant vos panirusio kelmo ar šakos, dažniausiai paslėptas augalijoje. Medžiagą daugiausia neša patinas, o lizdą krauna patelė. Kiaušiniai dedami kasdien; dėtyje 6–10 gelsvų, juodai ar tamsiai rudai taškuotų kiaušinių. Abu tėvai peri 21–24 dienas, o jaunikliai ritasi ne vienu metu.

Laukių jaunikliai – neįprastos išvaizdos: juodais pūkais su gelsvais galiukais, o ant galvos, sprando ir gerklės pūkų galiukai ilgesni, oranžiškai raudoni; kaktos plokštelė ryškiai raudona, snapas raudonas su baltu galu. Pirmąsias 3–4 dienas juos šildo patelė, o maistą neša patinas, kuris dar pastato kelias platformas poilsiui. Išplaukę iš lizdo, jaunikliai kartais pasidalijami – kiekvienas iš tėvų rūpinasi savo grupele. Patys maitintis jie pradeda apie 30 dienų, o skraidyti – 55–60 dienų amžiaus. Lietuvoje laukiai per metus paprastai išaugina vieną vadą. Didžioji dalis jauniklių žūva ne nuo plėšrūnų, o iš bado pirmosiomis 10 dienų.

Laukys – visaėdis naras

Laukys minta įvairiu maistu: vandens augalais, dumbliais, sėklomis, vaisiais, smulkiais gyvūnais, net kitų vandens paukščių kiaušiniais. Jis ganosi krante ar vandenyje, apsiverčia kaip antis arba neria ieškodamas maisto dugne. Laukiams taikomas Afrikos ir Eurazijos migruojančių vandens paukščių apsaugos susitarimas (AEWA).

Laukiai grįžta kovą, o dalis lieka žiemoti

Laukiai į Lietuvos ežerus ir tvenkinius grįžta kovą, kai tik atitirpsta vanduo, ir netrukus pasigirsta jų spragsintys, trimituojantys šauksmai – dažnai net naktį. Rudenį laukiai susiburia į didelius būrius didesniuose ežeruose ir tvenkiniuose, o migruoja dažniausiai naktį.

Dalis laukių lieka žiemoti neužšąlančiose upėse ir uostuose, kartais miestų vandenyse, kur juos lesina žmonės. Kai kur, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, laukiai neretai išaugina ir antrą vadą, o esant maisto stygiui gali elgtis negailestingai net su savo jaunikliais. Laukiai taip pat kartais deda kiaušinius į kitų laukių lizdus, kai patys negali perėti.

Nendrinė vištelė – slaptesnė laukio giminaitė

Nendrinė vištelė (Gallinula chloropus), dar vadinama kūdrine ar vandenine vištele, mažesnė už laukį (30–38 cm). Jos galva, kaklas ir apačia tamsiai pilki, nugara juosvai ruda, šonuose balti dryžiai, pauodegys baltas, o kaktos plokštelė ir snapas raudoni, snapo galiukas žalsvai geltonas. Kojos ilgos, žalsvai geltonos, be plaukiojamųjų skiaučių. Plaukiodama ji linksi galva ir kilnoja uodegą, rodydama baltą pauodegį. Lietuvoje nendrinė vištelė vietomis dažna, kitur reta, aptinkama balandžio–spalio mėnesiais gausiai apaugusiuose vandens telkiniuose, kur slapstosi tankioje augalijoje. Ji šaukia garsiu „kruuu“, susišaukia „dak dak“, lizdą krauna žolių tankynėse, deda 6–10 kiaušinių ir peri apie 20 dienų.

Požymis	Laukys	Nendrinė vištelė	Didžioji antis
Spalva	visas juodas	tamsiai pilka ir ruda, balti dryžiai šone	gaigalas žaliagalvis, patelė ruda
Kakta ir snapas	balta plokštelė, baltas snapas	raudona plokštelė, raudonas snapas	be plokštelės, platus snapas
Pirštai	su skiautėmis	be skiaučių	su plėve
Elgesys	atvirame vandenyje, neria	slapstosi augalijoje	plaukioja, apsiverčia

Kitus vandens paukščius rasite kortelėse laukinės antys, gulbės ir kirai, o visus Lietuvos paukščius – paukščių kataloge.