Didysis apuokas: didžiausia Lietuvos pelėda – išvaizda, balsas, mityba, lizdas, apsauga

Didysis apuokas – tikras naktinio miško valdovas: viena didžiausių pasaulio pelėdų, galinti sumedžioti net lapę ar vištvanagį. Ilgos plunksnų „auselės“, ryškiai oranžinės akys ir gilus „uuu-hu“, sklindantis per tamsų mišką, padarė jį legendų ir baimės paukščiu. Lietuvoje ši pelėda labai reta ir griežtai saugoma. Lietuvos paukščių katalogo kortelėje rasite, kaip didįjį apuoką atpažinti, kur jis gyvena, kuo minta ir kodėl jo liko taip mažai. Kitoms pelėdoms skirta kortelė pelėdos.

Lotyniškas pavadinimas	Bubo bubo
Kiti pavadinimai	žem. ivs; angl. Eurasian Eagle-Owl
Šeima	pelėdiniai (Strigidae)
Dydis	58–75 cm ilgio, sparnų tarpugalis 138–200 cm
Svoris	patinai 1,5–3,2 kg, patelės 1,75–4,5 kg
Statusas Lietuvoje	perinti ir žiemojanti, sėsli rūšis (LOD sąrašas); labai reta
Lizdas	Lietuvoje dažniausiai seni plėšriųjų paukščių lizdai medžiuose, rečiau ant žemės
Dėtis	2–3 (iki 4) kiaušiniai, perėjimas apie 35 d.
Mityba	graužikai, kiškiai, paukščiai, kartais lapės
Apsauga	Lietuvos raudonoji knyga (EN)

Didysis apuokas – didžiausia Lietuvos pelėda

Didžiojo apuoko kūno ilgis 58–75 cm, sparnų tarpugalis – 138–200 cm. Patelės gerokai stambesnės: Norvegijoje patinų vidutinis ilgis apie 61 cm, patelių – 67 cm; patinai sveria 1,5–3,2 kg, patelės – 1,75–4,5 kg. Tai didžiausia Lietuvos pelėda. Už naminę pelėdą didysis apuokas didesnis apie 4–5 kartus.

Apdaras puikiai maskuoja: viršus tamsiai rudas su juodomis dėmėmis ir gelsvai rudais, balsvais raštais, apačia šviesesnė, gelsvai ruda su juodais išilginiais dryžiais ir smulkiu skersiniu raštu. Ant galvos – ilgos juosvai rudos plunksnų „auselės“, kurios patinų dažniau stati. Veido diskas neryškus, akys dažniausiai ryškiai oranžinės, o kai kurių Europos paukščių – net kraujo raudonumo. Kojos plunksnuotos beveik iki nagų, snapas ir nagai juodi. Lauke patino ir patelės atskirti beveik neįmanoma.

Apuoko „uuu-hu“ girdimas toli naktį

Didžiojo apuoko balsai sudėtingi. Tuoktuvių metu patinas kartoja garsų, kimų „uuu-hu“, kuris girdimas toli ir dažniausiai pasikartoja kas 8–12 sekundžių. Patelė atsiliepia žemesniu „uuuuch“. Kartais apuoko balsas primena gūdų juoką – nenuostabu, kad žmonės jį siejo su nelaimėmis ir antgamtinėmis būtybėmis. Žemaitiškai didysis apuokas vadinamas ivu.

Apuokas medžioja kiškius, paukščius ir net vištvanagius

Didysis apuokas – daugiausia naktinis plėšrūnas. Pagrindinis jo grobis – smulkūs ir vidutiniai žinduoliai: graužikai, kiškiai, triušiai. Jis sumedžioja beveik visus paukščius, įskaitant vištvanagius ir kitas pelėdas, o pasitaikius progai – lapę ar elnio jauniklį. Papildomai lesa roplius, varliagyvius, žuvis, stambius vabzdžius. Kai kuriose šalyse prijaukinti apuokai naudoti kirams ir kitiems dideliems paukščiams baidyti.

Lietuvoje didysis apuokas dažniausiai peri senuose plėšriųjų paukščių lizduose

Didieji apuokai lytiškai subręsta per metus, bet perėti dažniausiai pradeda dvejų ar trejų metų. Jie sėslūs ir visus metus laikosi savo teritorijos. Pasaulyje apuokai dažniausiai peri uolų atbrailose, daubose ir tarp akmenų, o Lietuvoje dažniausiai užima senus plėšriųjų paukščių lizdus medžiuose, rečiau peri ant žemės – kupstuose, po išvartomis nuošaliame miške. Dėtyje 2–3, kartais 4 kiaušiniai, kurie dedami su pertraukomis, todėl jaunikliai ritasi skirtingu metu. Peri tik patelė apie 35 dienas, o patinas neša maistą jai ir jaunikliams. Jaunikliai lizdą palieka apie birželio vidurį, tačiau tėvai juos globoja dar apie penkis mėnesius.

Lietuvoje didysis apuokas – labai reta rūšis

Pasaulyje didysis apuokas paplitęs plačiai – Europoje ir Azijoje jo arealas užima apie 51 mln. km², o Europoje peri 19 000–38 000 porų; IUCN rūšį laiko nekeliančia susirūpinimo, nors jos gausa mažėja. Lietuvoje padėtis kitokia: didysis apuokas čia labai retas – 2019 m. šalyje perėjo ne daugiau kaip 20 porų. Į Raudonąją knygą jis įrašytas 1976 m., 2000 m. buvo laikytas išnykusiu, 2003 m. vėl priskirtas 1 (E) kategorijai, o nuo 2019 m. – EN kategorijai. Jo nykimą lėmė brandžių miškų kirtimai, neorganizuotas lankymasis miškuose, kita intensyvi žmonių ūkinė veikla ir chemizacija. Lietuvoje apuokai renkasi didelių miškų nuošalius, senus medynus, ypač prie vandens telkinių ir šlapynių.

Požymis	Didysis apuokas	Mažasis apuokas	Naminė pelėda
Ilgis	58–75 cm	31–40 cm	37–46 cm
Svoris	1,5–4,5 kg	apie 300 g	385–800 g
Auselės	ilgos	ilgos	nėra
Akys	oranžinės	oranžinės	tamsios
Lietuvoje	labai retas, LRK (EN)	dažnas	dažna

Didysis apuokas medžioja sutemus ir auštant

Didysis apuokas daugiausia aktyvus naktį – ypač per pirmąsias valandas po saulėlydžio ir paskutines prieš saulėtekį. Šiauriausiose arealo vietose, kur vasarą beveik nesutemsta, apuokai medžioja ir dieną. Giedoti jie renkasi aiškius kraštovaizdžio taškus – uolų viršūnes, kalvagūbrius, aukštus medžius teritorijos pakraščiuose – ir lanko juos reguliariai, tačiau tik kelioms minutėms. Perėjimo metu iki 4–5 savaičių jauniklių amžiaus medžioja tik patinas, o patelė visą laiką praleidžia prie lizdo; vėliau ji vėl pradeda medžioti ir jaunikliai gauna įvairesnio maisto.

Prie lizdo artėjančiam žmogui apuokai paprastai nėra tokie agresyvūs kaip kai kurios kitos pelėdos, tačiau trikdomi gali palikti dėtį. Lietuvoje gilų apuoko „uuu-hu“ galima išgirsti vėlyvą žiemą ir ankstyvą pavasarį, kai prasideda tuoktuvės, – geriausia klausytis nuošaliuose miškuose sutemus, netrikdant paukščių.

Apuokams reikia ramybės ir senų miškų

Didžiausia pagalba apuokams – ramybė jų perėjimo vietose ir senų miško masyvų išsaugojimas. Apuokai labai jautrūs trikdymui pavasarį: išbaidyta patelė palieka kiaušinius ar jauniklius. Radus apuoko lizdą ar jauniklį, jo nereikėtų liesti, fotografuoti iš arti ar viešinti tikslios vietos, o apie radinį verta pranešti gamtosaugos specialistams. Kitus plėšriuosius paukščius rasite kortelėse ereliai, vanagai ir paukščių kataloge.