Kovas (paukštis): kaip atrodo, kolonijos, mityba, intelektas ir kuo skiriasi nuo varnos

Kovo pradžioje, dar prieš pirmuosius pavasario žiedus, parkuose ir kapinėse sukurkia kovai – paukščiai, kurių pavadinimas sutampa su mėnesio, kai jie grįžta. Kovas – juodas, violetiškai blizgantis varninis paukštis, perintis triukšmingomis kolonijomis ir gyvenantis šalia žmonių. Liaudyje jis dar vadinamas kovarniu. Mokslininkams kovai įdomūs dėl nepaprasto sumanumo – jie geba gaminti ir naudoti įrankius. Lietuvos paukščių katalogo kortelėje rasite, kaip kovą atpažinti, kur jis peri ir kuo minta.

Lotyniškas pavadinimas	Corvus frugilegus
Kiti pavadinimai	paprastasis kovas, kovarnis
Šeima	varniniai (Corvidae), varnų (Corvus) gentis
Dydis	40–49 cm ilgio, sparnų tarpugalis 81–99 cm
Svoris	apie 280–520 g
Statusas Lietuvoje	perinti, migruojanti ir žiemojanti rūšis (LOD sąrašas)
Grįžta	kovo pradžioje–viduryje; dalis žiemoja
Lizdas	kolonijomis aukštuose medžiuose parkuose, kapinėse, prie bažnyčių
Dėtis	4–5 žalsvi, taškuoti kiaušiniai; perėjimas 16–18 d.
Mityba	grūdai, sėklos, uogos, sliekai, vabzdžių lervos

Kovą išduoda plikas šviesus snapo pamatas

Kovas spalva panašus į kranklį, tačiau gerokai mažesnis: 40–49 cm ilgio, sparnų tarpugalis 81–99 cm. Abu poros nariai visiškai juodi, su melsvu ar violetiniu metalo blizgesiu, kuris ypač gerai matyti saulėje. Galvos, kaklo ir pečių plunksnos tankios ir šilkinės, o plunksnos aplink kojas pasišiaušusios, tarsi plačios „kelnės“. Svarbiausias požymis – suaugusių paukščių plika balsva oda priešais akis ir aplink snapo pamatą. Dėl jos snapas atrodo ilgesnis, o galva – aukštesnė. Snapas laibesnis nei varnos, pilkšvai juodas.

Jauni kovai matiniai juodi, be plikos odos, todėl panašūs į jaunas varnas; plunksnas prie snapo jie praranda maždaug po šešių mėnesių. Skrendančio kovo sparnai santykinai ilgesni ir siauresni nei varnos. Kovų balsas – prikimęs „kran“.

Kovų kolonijos – dešimtys lizdų viename medyje

Kovai – labai socialūs paukščiai. Jie gyvena žmonių kaimynystėje ir peri kolonijomis kapinėse, prie bažnyčių, parkuose, skveruose, prie ūkių ir kaimų, bet vengia tankiai užstatytų miesto centrų, miškų ir pelkių. Lizdus krauna įvairiuose medžiuose, Lietuvoje dažniausiai pušyse, klevuose, uosiuose, liepose; viename medyje būna net po keliasdešimt lizdų. Lizdo pagrindą suka iš šakų, žolių, stiebų, net vielų, o vidų iškloja sausa žole, plaukais, popieriaus skiautelėmis. Statydami lizdus kovai nuolat vagia vienas iš kito šakeles, todėl kolonijoje skamba nesiliaujantis triukšmas.

Kiaušinius kovai deda balandžio pradžioje: dėtyje dažniausiai 4–5 žalsvi, tankiai juosvai ir rusvai taškuoti kiaušiniai. Peri beveik vien patelė 16–18 dienų, o patinas ją tuo metu maitina. Jaunikliai lizdą palieka po maždaug mėnesio. Poros paprastai sudaromos visam gyvenimui, o vidutinė kovo gyvenimo trukmė – apie šešerius metus.

Kovai kapsto sliekus ir lervas, bet daugiausia lesa augalinį maistą

Kovai maitinasi daugiausia ant žemės – dirbamuose laukuose, ganyklose, pievose, dirvonuose, sąvartynuose. Jie žingsniuoja ar šokuoja ir stipriu snapu zonduoja dirvą. Skrandžio turinio tyrimai rodo, kad apie 60 % jų maisto yra augalinis – grūdai, bulvės, šaknys, vaisiai, gilės, uogos, sėklos, o likusi dalis – sliekai, vabzdžių lervos, vabalai, voragyviai, šliužai, sraigės, kartais smulkūs žinduoliai, paukščiai ir jų kiaušiniai. Miestuose kovai renka maisto atliekas, dažniausiai anksti rytą ar sutemus. Ūkininkai nuo seno kaltino kovus pasėlių niokojimu ir bandė juos baidyti, tačiau kovai sunaikina ir daug dirvos kenkėjų lervų. Prancūzijoje viename pramogų parke kovai net buvo išmokyti rinkti šiukšles.

Kovai gamina įrankius ir bendradarbiauja

Bandymai nelaisvėje parodė, kad kovai – vieni sumaniausių paukščių. Viename tyrime jie iš metalinės vielos sulankstė kabliuką ir juo ištraukė kibirėlį su maistu iš vertikalaus vamzdžio. Kituose bandymuose kovai suprato, kad maistą vamzdelyje galima pasiekti įstumiant į jį akmenukus, ir atsirinko tinkamo dydžio bei formos akmenis. Jie taip pat sugebėjo bendradarbiauti – drauge tempė virvutes, kad gautų maisto.

Kovai ūkininkams atneša ir žalos, ir naudos

Ūkininkai nuo seno laikė kovus pasėlių kenkėjais, nes šie lesa sėjamus grūdus ir dygstančius daigus, todėl laukuose statydavo kaliauses ir baidydavo būrius. Vis dėlto stebėjimai parodė, kad kapstydami dirvą kovai sunaikina daug kenkėjų – vabalų lervų, vikšrų ir kitų bestuburių, todėl jų nauda dažnai atsveria žalą.

Kovų kolonijose ir nakvynvietėse susikaupia tiek paukščių išmatų, kad pasikeičia dirvožemis po medžiais. Rytais kovai iš nakvynviečių išsisklaido iki 10 km atstumu maitintis, o vakarais vėl renkasi prie kolonijų ir drauge skrenda nakvoti. Lietuvoje kovus lengviausia stebėti kovą–balandį, kai kolonijose vyksta lizdų statybos.

Kovai grįžta kovą, bet dalis žiemoja

Lietuvoje kovai pasirodo apie kovo pradžią ar vidurį, o dalis jų lieka žiemoti. Migruojantys paukščiai traukia į Didžiąją Britaniją, Vokietiją ir Nyderlandus. Rudenį ir žiemą kovai telkiasi į didelius būrius, dažnai kartu su kuosomis ir pilkosiomis varnomis, o vakarais skrenda į bendras nakvynės vietas miškeliuose ar želdynuose. Rudens vakarais būriai kartais atlieka įspūdingus bendrus skrydžius – sinchroniškai sukasi, neria ir vartosi ore.

Požymis	Kovas	Pilkoji varna	Kranklys
Ilgis	40–49 cm	44–54 cm	54–71 cm
Spalva	juodas, violetinis blizgesys	juoda su pilku liemeniu	juodas, melsvas blizgesys
Snapas	laibas, plikas šviesus pamatas	juodas, plunksnuotas pamatas	masyvus, juodas
Gyvenimo būdas	kolonijos, būriai	poros, būriai žiemą	poros
Balsas	prikimęs „kran“	šiurkštus „kar“	žemas „kruk“

Plačiau apie giminaičius – kortelėse pilkoji varna, varnas (kranklys), kuosa ir kėkštas, o kitus Lietuvos paukščius rasite paukščių kataloge.