Gandrai: baltasis ir juodasis gandras – kada grįžta, kur žiemoja, gandro lizdas, mityba

Gandras – bene labiausiai lietuvių mylimas paukštis: jo lizdas ant sodybos stogo ar stulpo laikomas laimės ženklu, o pavasarį visi laukia pirmojo parskridusio gandro. Lietuvoje baltųjų gandrų tankumas – vienas didžiausių pasaulyje, o jų miško giminaitis juodasis gandras yra retas ir saugomas. Lietuvos paukščių katalogo kortelėje rasite, kada gandrai grįžta ir išskrenda, kur žiemoja, kaip suka lizdą ir kuo minta.

Lietuvoje peri apie 8 % pasaulio baltųjų gandrų

Baltasis gandras – didelis, ilgakojis ir ilgakaklis paukštis su ilgu, tiesiu, smailiu snapu. Kūnas baltas, o skrydžio plunksnos ir sparnų dangalai juodi. Snapas ir kojos ryškiai raudoni (spalvą lemia maiste esantys karotinoidai), akis supa juoda plika oda. Patinai vidutiniškai stambesni už pateles. Jaunų gandrų snapas ir kojos blankiai rusvai raudoni, o snapo galiukas tamsus. Skrisdamas gandras ištiesia kaklą į priekį, o kojos toli išsikiša už trumpos uodegos; jis daug sklando, naudodamasis šiltomis oro srovėmis.

Lietuva – tikra gandrų šalis. 2016 m. duomenimis, čia perėjo apie 20 tūkst. baltųjų gandrų porų. Pagal 1994–2010 m. tyrimus Lietuva sudaro tik 1,1 % rūšies arealo, bet joje peri apie 8,4 % pasaulio baltųjų gandrų. Daugiausia jų – Suvalkijoje ir pamaryje. Lietuvos ornitologų draugija baltąjį gandrą buvo paskelbusi 2023 metų paukščiu.

Gandro lizdas naudojamas daug metų

Gandrai monogamiški, o lizdą – didelę šakų krūvą – stato abu poros nariai. Lietuvoje lizdai dažniausiai būna ant elektros ir ryšių stulpų, sodybų stogų, vandens bokštų ir senų medžių. Tas pats lizdas naudojamas daugelį metų, kasmet papildomas naujomis šakomis, todėl seni lizdai tampa labai dideli ir sunkūs. Apatinėje lizdo dalyje dažnai peri naminiai žvirbliai, karklažvirbliai ir varnėnai.

Patelė per metus deda vieną dėtį – dažniausiai 4 baltus kiaušinius. Abu tėvai juos peri pakaitomis 33–34 dienas. Jaunikliai ritasi ne vienu metu, todėl lizde būna skirtingo dydžio gandriukų. Jie lizdą palieka po 58–64 dienų, tačiau tėvai juos maitina dar 7–20 dienų. Suaugusio apdarą jauni gandrai įgyja antrąją vasarą.

Gandrai skrenda žiemoti rytiniu keliu į Afriką

Gandrai priklauso nuo šiltų oro srovių, kurios nesusidaro virš vandens, todėl vengia skristi per Viduržemio jūrą ir ją apsuka per Gibraltarą arba per Artimuosius Rytus. Lietuvos gandrai renkasi rytinį kelią: aplenkę Karpatus per Ukrainą pasiekia Bulgariją, kur kelias dienas ilsisi, toliau per Turkiją skrenda iki Sinajaus pusiasalio ir Nilo slėniu leidžiasi į Rytų Afriką. Dalis jų žiemoja prie Viktorijos ir Tanganikos ežerų, kiti nuskrenda iki Pietų Afrikos. Kelionė trunka 2–3 mėnesius, o paukščiai įveikia 8–10 tūkst. km.

Gandrų grįžimas ir išskridimas Lietuvoje apaugęs tradicijomis. Apie kovo 25 d., kai paprastai parskrenda gandrai, senovės lietuviai švęsdavo Blovieščius – Gandro sugrįžtuvių dieną. Rugpjūčio 24-oji, Šv. Baltramiejaus diena, laikoma gandrų palydomis, nors paukščiai keliauti pradeda jau nuo rugpjūčio vidurio. Liaudyje gandras vadinamas įvairiai: busilu, starkumi, gužu, gužučiu, bacionu, o žemaičiai – gožu ar gondru.

Gandras minta varlėmis, pelėmis ir vabzdžiais

Baltasis gandras – mėsėdis. Lėtai žingsniuodamas pievomis, ganyklomis, šienaujamais laukais ir seklumomis, jis gaudo vabzdžius, sliekus, varles, peles ir pelėnus, driežus, žalčius, žuvis, kartais smulkius paukščius. Mėgstamiausios jų maitinimosi vietos – žolėtos pievos, ūkių laukai ir seklios šlapynės. Didžiausios grėsmės gandrams – šlapynių ir pievų nykimas, susidūrimai su elektros laidais, pesticidai ir neteisėta medžioklė migracijos keliuose bei žiemavietėse.

Juodasis gandras slepiasi senuose miškuose

Juodasis gandras apie 10 % mažesnis už baltąjį: 95–100 cm ilgio, sparnų tarpugalis 145–155 cm, sveria apie 3 kg. Galva, kaklas ir nugara juodi su žalsvu ir violetiniu metalo blizgesiu, krūtinė, pilvas ir sparnų apačia balti, o snapas, kojos ir žiedas aplink akį raudoni. Skirtingai nei baltasis giminaitis, jis labai baikštus, laikosi pavieniui ar poromis ir peri dideliuose miškų masyvuose prie pelkių ar vandens telkinių.

Lizdą juodasis gandras krauna senuose medynuose, dažniausiai 12–15 m aukštyje ant ąžuolų, rečiau ant uosių, drebulių, juodalksnių ar pušų, ir iškloja žaliomis samanomis. Grįžta kovo pabaigoje ar balandžio pradžioje, deda iki 5 kiaušinių, peri ne mažiau kaip 30 dienų, jaunikliai lizdą palieka liepą, o migracija prasideda rugpjūtį. 2017 m. Lietuvos populiacija įvertinta 480–720 porų, o per pastaruosius 20 metų ji mažėja. Daugiausia juodųjų gandrų peri Vidurio Lietuvoje – Biržų, Šimonių, Žaliojoje giriose. Į Raudonąją knygą juodasis gandras įrašytas 1976 m., o nuo 2019 m. priskirtas EN kategorijai.

Gandrus dažnai painioja su garniais ir gervėmis: garnys skrenda sulenkęs kaklą, o gervė – pilka su raudona kepurėle. Apie gandrų legendas skaitykite 77.lt straipsnyje „Baltieji gandrai – paukščiai, kurie įsikuria bažnyčios bokštuose ir nešioja kūdikius“, o kitus Lietuvos paukščius rasite paukščių kataloge.