Šarka: kaip atrodo, balsas, lizdas su stogu, intelektas, mityba ir ar vagia blizgučius

♪ Paukščio balsas

Kaip skamba šarka?

Įrašas: British Library, CC BY-SA 4.0, Wikimedia Commons. Įrašas sutrumpintas.

Šarka – vienas lengviausiai atpažįstamų Lietuvos paukščių: juodai balta, ilga blizgančia uodega, šokuojanti žeme ir garsiai tarškanti „šak-šak-šak“. Liaudyje ji laikoma plepe ir vagile, tačiau mokslininkams šarka – vienas protingiausių gyvūnų, gebantis atpažinti save veidrodyje. Lietuvos paukščių katalogo kortelėje rasite, kaip šarka atrodo, kur suka lizdą, kuo minta ir kiek tiesos yra mituose apie šarkų vagystes.

Šarkos uodega – apie pusę kūno ilgio

Paprastoji šarka yra 40–51 cm ilgio, tačiau 20–30 cm iš to tenka laiptuotai uodegai. Sparnų tarpugalis 48–62 cm, svoris 175–300 g; patinai vidutiniškai sveria apie 233 g, patelės – 203 g. Galva, kaklas, krūtinė, nugara, sparnai ir uodega juodi su žaliu, violetiniu ir rausvai purpuriniu metalo blizgesiu, o pilvas ir plačios pečių dėmės – grynai balti. Išskleidus sparnus matyti baltos plasnojamųjų plunksnų vidinės vėtyklės. Snapas ir kojos juodi, akys tamsiai rudos. Patinas ir patelė atrodo vienodai, tik patelė kiek mažesnė. Jauni paukščiai iš pradžių be blizgesio, trumpesne uodega.

Šarkos balsas – tarškiantis, kapotas „šak-šak“ ar „šėk-šėk-šėk“, kurį ji kartoja pastebėjusi žmogų ar plėšrūną. Jaunikliai dar skleidžia aštrų „uik-uik“, primenantį mažo šuns lojimą. Ant žemės šarka šokinėja savotiškai, kilnodama uodegą.

Šarka atpažįsta save veidrodyje

Šarkos laikomos ne tik vienais protingiausių paukščių, bet ir gyvūnų apskritai. Jų priekinių smegenų dalis, atsakinga už sudėtingą elgesį, santykinai yra panašaus dydžio kaip šimpanzių, gorilų, orangutanų ir žmonių. Šarkos buvo pirmieji ne žinduoliai, kurių gebėjimas atpažinti save veidrodyje buvo moksliškai įrodytas. Tai vienas iš nedaugelio paukščių, išlaikiusių šį vadinamąjį veidrodžio testą.

Populiarus įsitikinimas, kad šarkos vagia blizgučius ir papuošalus, nepasitvirtino. Anglijos Ekseterio universitete atliktuose bandymuose šarkos blizgančių daiktų vengė – iš 64 atvejų tik du kartus atkreipė į juos dėmesį. Tikėtina, kad nauji, neįprasti daiktai joms tiesiog kelia atsargumą.

Šarkos lizdas turi stogą ir šoninę landą

Šarkos monogamiškos, poros dažnai lieka kartu kelerius metus ir užima tą pačią teritoriją. Lizdo vietą jos renkasi jau kovą. Lizdas didelis ir sudėtingas: šakų karkasas sutvirtinamas žeme ir moliu, gūžta išklojama plonomis šakelėmis ir šaknelėmis, o viršuje pastatomas dygių šakų stogas su viena gerai paslėpta landa. Tokie lizdai ypač gerai matomi nukritus lapams. Lietuvoje šarkos lizdus dažniausiai krauna beržuose, karkluose, pušyse 1,7–18 m aukštyje, o kur medžių mažai – krūmuose ir gyvatvorėse. 2023 m. Belgijoje, Antverpene, rastas šarkos lizdas, kurio stogas buvo sukrautas iš 1 500 metalinių spyglių, skirtų paukščiams atbaidyti, – šarka juos panaudojo pagal paskirtį, savo jaunikliams apsaugoti.

Kiaušinius šarkos deda balandį. Dėtyje dažniausiai 5–8 šviesiai žalsvi, tankiai rusvai taškuoti kiaušiniai. Peri patelė 18–22 dienas, o patinas ją maitina. Jaunikliai išsirita beveik pliki ir užmerktomis akimis, akis atmerkia po 7–8 dienų. Seniausios žinomos šarkos sulaukė 18–21 metų.

Lietuvoje peri 15–30 tūkst. šarkų porų

Lietuvoje šarka dažna, stebima ištisus metus visoje šalyje; manoma, kad peri 15 000–30 000 porų. Ji mėgsta atvirą kraštovaizdį su pavieniais medžiais ir krūmais – paupių, paežerių, laukų ir pievų krūmynus, taip pat parkus, sodus, priemiesčius. Šarkos sėslios ir žiemą laikosi netoli savo lizdaviečių. Jos minta vabzdžiais, kitų paukščių kiaušiniais ir jaunikliais, pelėmis, uogomis, vaisiais, o žiemą – maisto atliekomis, lankosi sąvartynuose. Kai kurios šarkos pradeda perėti jau antraisiais gyvenimo metais, o kitos pirmus metus praleidžia neperinčių paukščių būriuose.

Šarkas lengviausia stebėti žiemą ir ankstyvą pavasarį, kai medžiai be lapų ir gerai matomi dideli jų lizdai su stogais. Kovą poros pradeda rinktis lizdavietes, tuoktuvių metu patinai pasišiaušia galvos plunksnas, išskleidžia uodegą vėduokle ir švelniai, kitaip nei įprastai, čiulba.

Šarkos lesa kitų paukščių kiaušinius, bet giesmininkų populiacijų nemažina

Šarkos dažnai kaltinamos naikinančios smulkiųjų giesmininkų lizdus: jos iš tiesų lesa kiaušinius ir jauniklius. Vis dėlto Didžiojoje Britanijoje atliktas tyrimas, nagrinėjęs plėšrūnų ir giesmininkų gausos ryšį, nerado įrodymų, kad šarkos mažintų giesmininkų populiacijų augimą. Giesmininkų gausai kur kas svarbesnės buveinės – krūmynai, gyvatvorės, seni medžiai ir pakankamas vabzdžių kiekis. Be to, šarkos sunaikina daug vabzdžių ir graužikų.

Plačiau apie giminaičius – kortelėse kėkštas, pilkoji varna, kuosa ir varnas (kranklys), o kitus Lietuvos paukščius rasite paukščių kataloge.