Kurtinys: didžiausias miškų paukštis – tuoktuvės, išvaizda, mityba, apsauga Lietuvoje

♪ Paukščio balsas

Kaip skamba kurtinys?

▶ Paklausykite

Įrašas: British Library, CC BY-SA 4.0, Wikimedia Commons. Įrašas sutrumpintas.

Ankstų balandžio rytą, dar prieš aušrą, senajame pušyne pasigirsta keisti spragsintys ir šnarantys garsai – tai gieda kurtinys. Šis beveik kalakuto dydžio paukštis – didžiausias Lietuvos miškų vištinis paukštis ir didžiausias pasaulio tetervininis. Kadaise kurtiniai buvo plačiai paplitę, tačiau dėl miškų kirtimo jų liko nedaug, todėl rūšis saugoma Raudonojoje knygoje. Lietuvos paukščių katalogo kortelėje rasite, kaip atpažinti kurtinį, kaip vyksta jo tuoktuvės, kur jis gyvena ir kuo minta.

Kurtinio patinas beveik dvigubai didesnis už patelę

Kurtiniai – vieni didžiausią lyčių skirtumą turinčių paukščių. Patinas paprastai yra 74–87 cm ilgio, sparnų tarpugalis 87–125 cm, sveria vidutiniškai apie 4 kg, o didžiausi laukiniai patinai – iki 6,5–6,7 kg. Jo galva, kaklas, šonai ir antuodegis juodi, nugara ir sparnai rudi, krūtinė žvilga žalsvu ar melsvu metalo blizgesiu. Virš akių – ryškios raudonos odinės dėmės, o pailgėjusios smakro plunksnos, pašiauštos, atrodo kaip barzda. Uodega apvali, plati, sparnai platūs, kojos apaugusios plunksnomis.

Patelė daug smulkesnė – apie 54–64 cm ilgio, sveria 1,7–2 kg. Jos viršus tamsiai rudas su baltomis ir gelsvomis dėmėmis, apačia šviesiai pilka, kaklas ir krūtinė rudi – toks apdaras puikiai maskuoja ją perint ant žemės. Jaunikliai iki pirmojo šėrimosi panašūs į pateles. Kurtiniai greitai ir lengvai bėgioja žeme, pakyla labai triukšmingai, tankiai mosuodami sparnais, ir skrenda tiesia linija; tupi ir medžiuose, ir ant žemės.

Pavasario tuoktuvės prasideda prieš aušrą

Kurtiniai poligamiški. Kovo–balandžio mėnesiais patinai renkasi tuokvietėse – brandžių ar bręstančių pušynų aikštelėse, aukštapelkių salelėse ir pakraščiuose. Žiemos pabaigoje sniege išraižyti sparnų rėžiai rodo, kad paukščiai jau ruošiasi tuoktuvėms. Tuoktuvės vyksta labai anksti ryte, dar neprašvitus: patinai tupi medžiuose ar vaikšto žeme, išskleidę uodegą vėduokle, pašiaušę barzdą ir iškėlę galvą, gieda savitą giesmę ir demonstruoja plunksnas, kad priviliotų pateles.

Po tuoktuvių patelės lizdus įrengia ant žemės tarp tankių augalų, dažnai kelių kilometrų atstumu nuo tuokvietės. Balandį–gegužę jos deda 6–8, kartais iki 10 balsvai rusvų, rudai ar rausvai dėmėtų kiaušinių ir vienos peri 24–29 dienas. Jaunikliai iš karto palieka lizdą, laikosi su motina ir per maždaug mėnesį išmoksta skraidyti.

Žiemą kurtiniai minta pušų spygliais

Kurtinių mityba priklauso nuo metų laiko. Žiemą patinai minta beveik vien pušų spygliais, o patelės – beržų ir alksnių žirginėliais bei pumpurais. Pavasarį ir vasarą suaugę paukščiai lesa mėlynes, girtuokles, avietes, gervuoges, pumpurus, lapus, vabzdžius, kirmėles ir moliuskus. Rudenį kurtiniai išskrenda į pamiškes, kur renka sėklas, kadagio uogas, drebulių lapus ir praryja akmenėlių, padedančių virškinti kietą augalinį maistą. Jaunikliai pirmaisiais mėnesiais minta daugiausia vabzdžiais, kurie padeda greičiau augti.

Kurtinio priešai ir buveinių poreikiai

Kurtinys – siaurai prisitaikęs miško paukštis. Jam reikia senų spygliuočių miškų su įvairia struktūra ir tankia mėlynių bei kitų viržinių augalų priedanga po retu medžių skliautu. Mėlynės – svarbiausias jo maistas, jauni medeliai – priedanga, o senų medžių horizontalios šakos – nakvynės vietos. Kadangi kurtinys sunkus ir trumpasparnis, jis vengia skraidyti per jaunus, tankius miškus; pakildamas sukelia griausmą primenantį triukšmą, kuris atbaido plėšrūnus. Ypač patelėms su jaunikliais reikia smulkios mozaikos: maisto augalų, vabzdžių jaunikliams, tankių jaunuolynų ir senų medžių vienoje vietoje.

Kurtinių kiaušinius ir jauniklius dažniausiai sunaikina miškinės ir akmeninės kiaunės, šernai, lapės, rudieji lokiai, o suaugusius paukščius gaudo lūšys, vilkai, vištvanagiai, didieji apuokai ir kilnieji ereliai – Švedijoje kurtiniai yra pagrindinis kilniųjų erelių grobis. Europoje dar gyvena apie 1,5–2 mln. kurtinių, tačiau Vidurio Europoje jų populiacijos mažėja ir skyla.

Lietuvoje kurtinių liko keli šimtai

Lietuvoje kurtiniai gyvena mišriuose eglės ir pušies medynuose, aukštapelkių ir pereinamųjų pelkių apylinkėse, mėgsta miško aikšteles, pieveles, kirtavietes ir gaisravietes. Jie sėslūs ir visus metus laikosi tose pačiose vietose. XX a. kurtinių populiacija smarkiai sumažėjo dėl miškų kirtimo ir natūralių buveinių nykimo; dabar jie daugiausia gyvena Pietryčių ir Rytų Lietuvos miškuose. 2013 m. tuokvietėse buvo užregistruota apie 300–400 patinų. Kai kurios mažesnės tuokvietės nyksta, tačiau bendra populiacija laikoma stabilia.

Į Lietuvos raudonąją knygą kurtinys įrašytas 1989 m., 1992 m. priskirtas 2 (V) kategorijai, o nuo 2019 m. – VU kategorijai. Kurtinių gyvenamosiose ir tuoktuvių teritorijose ribojama ūkinė veikla, o Lietuvos ornitologų draugija vykdo kurtinių apsaugos projektą Dzūkijoje. Tuoktuvių ir perėjimo metu kurtinių nereikėtų trikdyti.

Kitus vištinius paukščius rasite kortelėse tetervinas, pilkoji kurapka ir fazanas, o visus Lietuvos paukščius – paukščių kataloge.