Kuo fašizmas skiriasi nuo nacionalsocializmo?

A. Avižienis: ideologijas paskatino patriotizmas ir politinė suirutė

„Youtube“ kanalo „Tautos TV“ laidoje „Žvilgsnis Kitu Kampu“, laidos vedėjas Mamertas Brežinskas ir Lietuvos Investicijų Agentūros generalinis direktorius, JAV diplomatas Algis Avižienis neseniai aptarė fašizmo ir nacionalsocializmo arba kitaip – nacizmo – istoriją, raidą, šių politinių ideologijų panašumus ir skirtumus^[1].

Diskusiją pradėjus nuo to šių ideologijų bruožų, A. Avižienis pabrėžė, jog fašistai yra radikalūs nacionalistai arba radikalūs patriotai, kurie iškelia tautą, kaip aukščiausią vertybę.

„Tuo jie skiriasi nuo liberalų, kurie iškelia individo pradą kaip svarbiausią dalyką – valstybė tam, kad individo gerbūvis būtų išsaugotas. Fašistai yra kolektyvistai. Marksistai irgi yra kolektyvistai, bet jie norėtų savo idėjas skleisti po visą pasaulį, o fašistai labiau orientuoti į geografinę erdvę“, – aiškina JAV diplomatas

A. Avižienis pasakoja, kad šios ideologijos bendrai atsirado kai parlamentarizmas patyrė itin sunkų laikotarpį. Fašizmas ėmė ir suklestėjo po Pirmojo pasaulinio karo ir Italijos vyriausybių krizės, kuomet visuomenė norėjo tvirtos rankos valdžios. Savo ruožtu nacionalsocializmas ėmė populiarėti po vyriausybės sukrėtimo Vokietijoje, kai didelė dalis gyventojų ėmė radikalizuotis.

Kalbant apie šių ideologijų skirtumus ir pačią raidą, A. Avižienis teigia, kad Italijoje, fašistų lyderio Benito Musolinio valdymo metu, bent iš pradžių, buvo matoma gana mažai fašismo, bent ekonomine prasme.

Tik po rinkimų fašizmą propagavę asmenys gavo daugiau balsų, o rinkiminė kampanija buvo pažymėta smurtu, vyko muštynės, žudymai. Tik kiek vėliau, B. Musoliniui jau pradėjus įvesti diktatūrą, suklestėjo ir fašizmas.

JAV diplomato A. Avižienio teigimu, B. Musolinio, kaip diktatoriaus, politika su laiku nuolat keitėsi, jis buvo oportunistas ir tik vėliau pasirinko vieną politinę kryptį: ėmė skatinti žemės ūkį, valstybė pradėjo kištis į vidaus politiką, buvo imtasi mokesčių lengvatos.

Vokietijoje su nacionalsocializmu situacija buvo kiek kita. A. Avižienis pasakoja, kad tuomet vyravo patriotinės nuotaikos, nacionalinės idėjos stiprėjo Vienoje, o tuo pasinaudojo Adolfas Hitleris. Būdamas Austrijoje jis prisijaukino antisemitizmą, o tai skatino krikščioniškų pažiūrų socialistų partija. 

Galiausiai, ir A. Hitleris pasinaudojo Vokietijoje buvusia politinė krize, bet tai darė net sumaniau nei B. Musolinis.

Atėjęs į valdžią A. Hitleris jau turėjo politinę programą, kūrė autostradų tinklą, planavo, kad automobiliai bus prieinami eiliniam vokiečiui. A. Avižienis pabrėžia, kad A. Hitleris valdžiai ruošėsi ilgiau, turėjo savo aparatą, žmones, galiausiai net atjungė Vokietiją nuo tarptautinių bankų, panaikino bedarbystę.

Antrojo pasaulinio karo metu, fašizmo ir nacizmo ideologiniai skirtumai išryškėjo labiausiai. Vokiečiai turėjo gelbėti italus partnerius, o italai delsė stoti į karą ir remti vokiečius: juos palaikė, bet teigė, kad norint sėkmingai kariauti, jiems trūksta technikos.

Tačiau, kai B. Musolinis pamatė, kad vokiečiams sekasi puikiai, jis vis tik sugalvojo, kad reikia įsitraukti į karą, nes kitaip, greitai bus pasiekta taika ir Italija nieko negaus.

Tuomet italai pradėjo pulti prancūzus ir anglus, siekė išvaryti juos iš Egipto, įsitraukė į kovas Afrikoje, bet pralaimėjo. A. Hitleris turėjo juos gelbėti, bet kartu žiūrėjo į Sovietų Sąjungą ir nestokojo savo ambicijų.

Galiausiai, šių ideologijų laikas baigėsi. B. Musolinį nuvertė pats Italijos karalius, o kai amerikiečiai-britai įžengė į italiją, italai juos sutiko džiaugsmingai. Savo ruožtu nuosekliau veikę naciai vokiečiai kariavo iki galo.

Pasak A. Avižienio, vokiečiai buvo geriau organizuoti, o B. Musolinio italai neveikė taip nuosekliai. Pats B. Musolinis valdė kitaip: jo asmenybė buvo labiau teatrališka, siekianti efekto, prestižo. Vokiečiai naciai ėmėsi tik konkretaus darbo, rėmėsi tvarka. 

Fašizmas ir nacionalsocializmas buvo įsišaknijęs visuose visuomenės sluoksniuose

Užsienio ekspertai apie šias ideologijas kalba dar kitaip, nors sutaria, kad Europos politinės sistemos krizė nuo XIX a. pabaigos iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos ir nulėmė dviejų ideologijų iškilimą.

Abiejų ideologijų atsiradimą motyvavo giliai įsišaknijusi tiek valdančiojo elito, tiek didelių viduriniosios ir žemesniosios klasių sluoksnių baimė dėl socialinės ir politinės dezintegracijos bei politinės revoliucijos.

Abiem ideologijoms taip pat buvo būdingas asmenybės kultas, smurto naudojimas ir demokratijos bei komunizmo atmetimas.

Fašizmas kilo iš italų kalbos žodžio fascio, reiškiančio ryšulį, o politiniu požiūriu jis reiškia sąjungą arba lygą^[2].

Tai visa politinė teorija, propaguojanti autoritarinį hierarchinį valdymą. Kartu tai buvo ir kraštutinė dešinioji valdymo forma, kuriai buvo būdingas kraštutinis nacionalizmas, rasinė diskriminacija, smurto ir karo skatinimas, neapykanta socializmui.

Nacizmas savo ruožtu yra neatsiejama kraštutinės dešiniosios A. Hitlerio Nacionalsocialistinės vokiečių darbininkų partijos ideologija.

Ji labiausiai apima totalitarinę valdžią, rasinį pranašumą. Nacizmas iš esmės buvo intensyvus nacionalizmas, diktatoriškas valdymas, tačiau ideologija turėjo daug bendrų elementų su itališkuoju fašizmu.

Ideologijas skatino chaotiška politinė terpė ir kraštutinis radikalizmas

Fašizmas atsirado Italijoje ir pirmiausia buvo siejamas tik su B. Musoliniu, atėjusiu į valdžią 1922 m.

Originalus itališkasis fašizmas pabrėžė nacionalizmą, autoritarizmą ir korporatyvizmą.

Nacionalsocializmas arba nacizmas atsirado Vokietijoje ir buvo siejamas su A. Hitleriu, kuris 1933 m. tapo kancleriu.

Nacizmas sujungė fašizmo elementus su radikalia rasinio nacionalizmo ir antisemitizmo forma.

Kalbant apie ideologijų bruožus, fašizmas pirmiausia orientuotas buvo į nacionalizmą, autoritarizmą ir valstybės galią. Jam nebūdingas toks didelis dėmesys rasiniam grynumui ar antisemitizmui kaip nacizmui.

Nacizmui būdingas kraštutinis rasinis nacionalizmas, antisemitizmas ir tikėjimas arijų rasės pranašumu. Jame giliai įsišaknijusi idėja sukurti rasiškai gryną ir pranašesnę visuomenę.

Skirtumai pastebėti ir ekonomikoje. Fašistinė ekonomika paprastai yra korporatyvinė, o valstybė atlieka pagrindinį vaidmenį reguliuojant ir vadovaujant ekonomikai. Privati nuosavybė ir verslas vis dar egzistuoja, tačiau juos griežtai kontroliuoja valstybė.

Nacių režimas taip pat pasižymėjo didele valstybės kontrole ekonomikoje, tačiau buvo labiau orientuotas į militarizaciją ir autarkiją arba ekonominį savarankiškumą.

Kalbant apie tarptautinius santykius, fašistiniai režimai vykdė ekspansionistinę ir imperialistinę politiką, siekdami didinti savo įtaką kariniais užkariavimais. Savo ruožtu nacizmas siekė išplėsti savo teritoriją ir įgyvendinti rasinę ideologiją užkariaudamas ir užvaldydamas kitas tautas.