Tibeto mastifas: Himalajų sargas – charakteris, dydis, kailis ir priežiūra

Tibeto mastifas – budrus, santūrus, įspūdingas ir bauginantis šuo, kurį AKC vadina aukščiausio lygio sargu. Šie tankiai apaugę milžinai namuose ramūs ir švelniai atsidavę šeimai, o su svetimais – santūrūs ir teritoriniai. Plati galva su aukštai įaugusiomis V formos ausimis ir išraiškingomis rudomis akimis suteikia jiems kilnią, išmintingą išraišką. Šunų veislių katalogo kortelėje rasite Tibeto mastifo (angl. Tibetan Mastiff, vok. Do Khyi) kilmę, išvaizdą, charakterį ir patarimus, kam ši veislė tinka.

Kilmė	Tibetas (Kinija); globėja – FCI
FCI grupė	2 grupė – molosai, kalnų tipas (nr. 230)
Ūgis	patinai nuo 66 cm, kalės nuo 61 cm
Svoris	patinai 41–68 kg, kalės 32–54 kg
Kailis	dvisluoksnis, vidutinio ilgio ar ilgas, su karčiais
Spalvos	juoda, juoda su įdegiu, auksinė–raudona, melsvai pilka; dažnai su baltomis žymėmis
Gyvenimo trukmė	10–12 metų
Būdas	ramus, teritorinis, savarankiškas, naktinis sargas
Tinka	patyrusiems šeimininkams su dideliu aptvertu kiemu

Tibeto mastifas – Himalajų sargybinis

AKC pripažįsta, kad niekas tiksliai nežino, kaip ir kada atsirado Tibeto mastifai – veislė tokia sena, o Tibetas buvo toks izoliuotas, kad atsakyti neįmanoma. Žinoma, kad tūkstantmečius jie buvo galingi Himalajų sargai, o manoma, kad jie yra visų šiuolaikinių mastifų protėviai: ankstyviesiems keliautojams į Tibetą kartais būdavo dovanojami šie milžinai, iš kurių vėliau išvesti Artimųjų Rytų ir Europos mastifai. Veislė išlaikė ištvermę, reikalingą išgyventi Tibete, Ladake ir kituose aukštikalnių Himalajų regionuose.

Pavadinimas „mastifas“ – europiečių suteiktas, nes Vakaruose taip vadinti beveik visi dideli šunys. Ankstyvieji lankytojai neteisingai pavadino ir kitas Tibeto veisles – Tibeto terjeras nėra terjeras, o Tibeto spanielis nėra spanielis. Tiksliau Tibeto mastifą būtų vadinti Tibeto ar Himalajų kalnų šunimi. FCI veislę pripažino 1961 m.

Išvaizda: liūtas su karčiais

Tibeto mastifas – galingas, raumeningas, masyvus šuo, tačiau, pasak AKC, stebėtinai lengvo žingsnio, į grėsmę reaguojantis netikėtai vikriai. Dvisluoksnis kailis – vidutinio ilgio ar ilgas, priklausomai nuo klimato, su gausiais karčiais aplink kaklą. Spalvos – grynai juoda, juoda su įdegiu, įvairūs raudoni atspalviai nuo šviesiai auksinės iki tamsiai raudonos ir melsvai pilka, dažnai su baltomis žymėmis ant kaklo, krūtinės ir kojų. Kailis atstumia purvą ir kvapus, neturi nemalonaus didelių šunų kvapo.

Vakaruose Tibeto mastifai vertinami pagal vieną standartą, o Indijos standartas skiria dvi atmainas: mažesnę „liūto galvą“ su labai ilgais plaukais nuo kaktos iki keteros ir didesnę „tigro galvą“ trumpesniu kailiu. Tai viena iš nedaugelio pirmykščių veislių, kurių kalės rujoja tik kartą per metus, net ir šiltame klimate – kaip vilkai ir kiti laukiniai šunų giminaičiai. Ruja paprastai būna vėlyvą rudenį, todėl dauguma šuniukų gimsta gruodį–sausį.

Charakteris: naktinis sargybinis

Kaip bandų sargas Tibete ir Vakaruose, Tibeto mastifas naudoja visas sargų taktikas – loja, žymi teritorijos ribas – kad atbaidytų plėšrūnus ir išvengtų tiesioginės konfrontacijos. Per šimtmečius atrankos jis tapo naktiniu sargybiniu: dieną dažnai miega, o naktį būna aktyvus ir budrus, lodamas į neatpažintus garsus. Vakaruose veisti šunys paprastai ramesni, bet vis tiek santūrūs su svetimais.

AKC pažymi, kad Tibeto mastifai prastai reaguoja į tradicinį paklusnumo mokymą. Jie labai protingi ir greitai mokosi, bet nemato reikalo kartoti to, ką jau moka. Jie vykdys tai, ko prašo šeimininkas, jei jį gerbia ir pasitiki jo sprendimais, bet abejodami vadovausis instinktais. Skanėstai jų dažniausiai nemotyvuoja, o pratybose elgęsi puikiai, namuose jie gali visiškai ignoruoti komandas. Patikimo sugrįžimo jie neturi, todėl niekada neturėtų būti paleisti be pavadėlio.

Sveikata ir priežiūra

• Sveikata. Santykinai sveika veislė; tiriama alkūnių ir klubų displazija, hipotireozė, vokų įvirtimas ir išvirtimas; traukulių pasitaiko retai.
• Kailis. Didysis šėrimasis – vėlyvą žiemą ar ankstyvą pavasarį, kartais mažesnis – vasaros pabaigoje ar rudenį.
• Judėjimas. Kasdien saikingai – patruliavimas savo teritorijoje jiems patinka labiau nei kamuoliuko vaikymasis; vėsiu oru jie aktyvesni.
• Erdvė. Erdvus aptvertas kiemas, geriausia su kitu šunimi; butas netinka.

Požymis	Tibeto mastifas	Alabajus	Kaukazo aviganis
Kilmė	Tibetas	Vidurinė Azija	Kaukazas
Patino ūgis	nuo 66 cm	nuo 70 cm	72–75 cm
Aktyvumas	naktinis sargas	teritorijos sargas	teritorijos sargas
Pavojingų sąraše LT	ne	ne	taip

Tibeto mastifas tinka tik erdviai sodybai ir patyrusiam šeimininkui

Tibeto mastifas – senovinis sargas, kuris pats sprendžia, kas yra grėsmė. Jis labiau tinka kaimo sodybai nei miestui.

• Būtina: aukšta tvora, didelė valda, ankstyva socializacija, patirtis su sarginiais šunimis.
• Netinka: butui, triukšmui jautriems kaimynams (naktinis lojimas), šeimai, kuri dažnai priima svečių, ir pradedančiajam.

Storas kailis gausiai šeriasi daugiausia kartą per metus, todėl didžiąją metų dalį priežiūra nesudėtinga. Didelė valda turi būti ne tik aptverta, bet ir patikrinta, ar šuo negali palįsti ar perlipti.

Ką žinoti prieš įsigyjant Tibeto mastifą

Tibeto mastifas tinka patyrusiems šeimininkams, gyvenantiems name su dideliu, tvirtai aptvertu kiemu, ir kaimynams netrukdo naktinis lojimas. Rinkitės veisėją, kurio šunys turi kilmės dokumentus, alkūnių, klubų, akių ir skydliaukės tyrimus. Atminkite, kad šuniukai dažniausiai gimsta žiemą, todėl gero veisėjo vados gali tekti palaukti. Lietuvoje Tibeto mastifas nėra pavojingų šunų sąraše, tačiau šuniukas prieš perduodant turi būti paženklintas ir įregistruotas Gyvūnų augintinių registre – daugiau apie taisykles gido įžangoje.

Kitus didelius sargus rasite alabajaus, Kaukazo aviganio ir kane korso kortelėse, o kitą Tibeto kilmės šunį – ši cu aprašyme.