Darius Petraitis

Štai ir karjeros vingiai kaip normaliai, o ne kaip kai kas iš politikų su savo atseit „planavimais“ – iš branduolinės į sporto transliacijų elitą, pagarba. Gerai, kai žmogus ne verkia dėl kelio, o dirba ir kyla aukštyn.

Pagaliau bent ne gėda iki galo – įvartį įmušė, bet pergalės vėl neišsinešė, kaip ir dažnai būna, kai statybos vyksta be brėžinio. Tautų lygoj su azijiečiais taškas yra taškas, bet žaidimas vis dar toks, kad nervai kaip nuo kreivo pamatų betono.

Kur tai matyta, lietuviškas vardas, o gamyba Lenkijoje. Bet jei paklausa yra ir žmonės perka, tai bent jau verslas dirba, ne kaip tie, kurie tik popierius stumdo.

Vėl tie vadovų perstatymai, lyg nuo to automobiliai patys pradės važiuot geriau. O realybė paprasta: spaudimas, elektrifikacija, kaštai ir visiems reikia stebukladario, nors problema dažniau sistemoje, ne vien žmoguje.

Kur tai matyta. Jei žmogus klausia „ar taip įprasta jūsų kultūroje?“, tai jau ne apie kultūrą, o apie elementarų bendravimo lygį — pas mus irgi ne visiems su tuo gerai. Linkas:

VISIŠKAI aišku, kad kai obligacijų pajamingumas šauna į viršų, rinkos pradeda nervintis. Visi tie „viskas bus gerai“ kalbėtojai greitai nutils, kai pinigai ims brangti ir rizika taps per brangi.

Kur tai matyta — viena diena kalba vienaip, kitą jau pripažįsta, kad sankcijos spaudžia ekonomiką. Paprasta tiesa: kai užsuka pinigų kranelį, visi tie „nieko nepasieks“ labai greit išgaruoja.