Vakarų Sibiro laika: medžioklinis špicas – kilmė, išvaizda, charakteris ir priežiūra

Vakarų Sibiro laika – vilką primenantis medžioklinis špicas su smailiu snukiu, stačiomis ausimis ir ant nugaros užriesta uodega. Laikos priklauso pirmykštėms šiaurės veislėms, kurios išvaizda ir elgesiu išlaikė daug bruožų iš savo laukinio protėvio. Šimtmečius jos padėjo Sibiro tautoms medžioti, o šiandien Vakarų Sibiro laika yra gausiausia laika, paplitusi toli už savo tėvynės ribų. Šunų veislių katalogo kortelėje rasite Vakarų Sibiro laikos kilmę, išvaizdą, charakterį ir patarimus, kam tinka ši veislė.

Kilmė	Rusija (Uralas ir Vakarų Sibiras)
FCI grupė	5 grupė – Šiaurės medžiokliniai šunys (nr. 306)
Ūgis	patinai 56–61 cm, kalės 51–58 cm
Kailis	dvisluoksnis: šiurkštūs dengiamieji plaukai ir tankus poplaukis, apykaklė
Spalvos	vilkiškai pilka, šviesiai raudona, balta, su baltomis dėmėmis
Paskirtis	medžioklė lojimu nurodant žvėrį ar paukštį
Būdas	energinga, savarankiška, ištverminga
Darbinis egzaminas	taip – FCI reikalauja darbinio testo
Tinka	medžiotojams ir labai aktyviems šeimininkams

Laikos – seniausių medžioklės šunų paveldėtojos

Laikos primena tuos šunis, kurie nuo priešistorės lydėjo žmones visame pasaulyje, kol daugelyje kraštų juos pakeitė nuleistomis ausimis ir siaurai specializuotos „kultūrinės“ veislės. Didžiuliuose, retai apgyvendintuose Rusijos plotuose šis procesas vyko vėliau, todėl pirmykščių laikų tipai tolimose šiaurės ir šiaurės rytų gubernijose išliko iki šių dienų. XIX a. pabaigos rusų ekspertai skyrė dešimtis vietinių laikų atmainų, kiekviena siejama su tam tikra šiaurės rytų Europos ar Sibiro tauta, bet nė viena nebuvo laikoma grynaveisle.

Miškų kirtimas žemės ūkiui ir pramonei XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje spartino laikų nykimą, todėl rusai ėmė gelbėti medžioklines laikas, veždami jas iš provincijų į Europinės Rusijos miestus ir veisdami grynas. Nuo 4-ojo dešimtmečio ir ypač po Antrojo pasaulinio karo buvo suformuotos keturios grynaveislės: Karelijos-suomių, rusų-europinė, Vakarų Sibiro ir Rytų Sibiro laikos. Vakarų Sibiro laikos protėviai – Uralo ir Vakarų Sibiro mansių ir chantų medžioklės šunys; registracija pradėta 1930 m., o po karo, 1946 m., atnaujintas sisteminis veisimas. Dar 7-ojo dešimtmečio pradžioje daug Uralo medžiotojų šią laiką vadino mansių laika. FCI veislę galutinai pripažino 1980 m.

Išvaizda: vilko spalvos špicas

Vakarų Sibiro laika – vidutinio ar didelio dydžio šuo, šiek tiek ištęsto arba beveik kvadratinio sudėjimo. Patinų ūgis ties ketera – 56–61 cm, kalių – 51–58 cm. Galva pleištiška, trikampio formos, plokščia viršuje, snukis smailus, ausys stačios. Uodega užriesta ant nugaros, ilgesniais ir tankesniais plaukais nei kitur.

Kailis dvisluoksnis: šiurkštūs tiesūs dengiamieji plaukai ir labai tankus minkštas poplaukis. Ant kaklo, aplink galvą ir pečius plaukai ypač ilgi ir standūs – jie sudaro snukį įrėminančią apykaklę. Žiemą šaltame klimate tarp pirštų užauga plaukai. Dažniausios spalvos – vilkiškai pilka (nuo beveik baltos iki beveik juodos), šviesiai raudona ir balta, su baltomis dėmėmis ar be jų. Būdingas zoninis pigmentas: kiekvieno dengiamojo plauko juostos pakaitomis baltos ir juodos, rudos ar raudonos. Tolygiai pigmentuoti plaukai rodo kitų veislių priemaišą.

Charakteris: lojantis medžioklės partneris

Rusiškas žodis „laika“ kilęs iš veiksmažodžio lajatj – loti, todėl laika reiškia „lojantis“. Visos medžioklinės laikos yra lojimu nurodantys šunys: suradusios žvėrį ar paukštį, jos lieka prie jo ir loja, kol prieina medžiotojas. Medžioklės elgesys visų keturių rusų laikų panašus. Vakarų Sibiro laika – universali, o priklausomai nuo regiono ir naudojimo kai kur tapo labiau specializuota tam tikram grobiui.

Kaip pirmykštės veislės atstovė, laika savarankiška, ištverminga ir energinga. Jai reikia daug judėjimo ir veiklos gamtoje, o medžioklės instinktas labai stiprus – todėl ją verta vedžioti su pavadėliu ten, kur gali būti laukinių gyvūnų ar naminių paukščių. Nuoseklus mokymas ir socializacija padeda laikai tapti patikimu partneriu.

Priežiūra

• Kailis. Šukuoti kartą per savaitę, o keičiantis poplaukiui – dažniau.
• Judėjimas. Daug valandų lauke, ilgi žygiai, darbas medžioklėje ar pėdsekystė.
• Klimatas. Laikos puikiai pakelia šaltį; šiltame klimate ar daugiausia namuose laikomų šunų kailis būna plonesnis.
• Saugumas. Aptvertas kiemas ir pavadėlis vietose su laukiniais gyvūnais.

Keturios rusų laikos

Veislė	Kilmės regionas
Vakarų Sibiro laika	Uralas, Vakarų Sibiras (mansių ir chantų šunys)
Rusų-europinė laika	Europinė Rusija
Karelijos-suomių laika	Karelija
Rytų Sibiro laika	Rytų Sibiras

Vakarų Sibiro laika – medžioklės šuo, o ne buto kompanionas

Laika gyvena dėl darbo miške, todėl geriausiai jaučiasi pas medžiotoją ar žmogų, kuris didelę dalį laiko praleidžia gamtoje.

• Tinka: medžiotojams, sodybų ir kaimo gyventojams, žmonėms, kurie mėgsta ilgus žygius ir slidinėjimą su šunimi.
• Netinka: daugiabučiui, triukšmui jautriems kaimynams, namams su naminiais paukščiais ar katėmis be ankstyvos socializacijos.

Laikos kailis atsparus šalčiui, todėl šuo gali gyventi lauke šiltame aptvare, tačiau jam vis tiek reikia kasdienio bendravimo su šeimininku. Lojimas – laikos darbo įrankis, todėl jo visiškai nuslopinti nepavyks.

Kaip įsigyti Vakarų Sibiro laikos šuniuką

Rinkitės veisėją, kurio šunys turi kilmės dokumentus ir, idealiu atveju, medžioklės bandymų rezultatus. Pasidomėkite, kokiam grobiui tėvai buvo naudojami, ir pamatykite jų būdą. Laikos tinka medžiotojams ir šeimoms, kurios gyvena arti gamtos ir gali joms suteikti daug veiklos. Prieš pasiimdami Vakarų Sibiro laikos šuniuką paprašykite parodyti jo įrašą Gyvūnų augintinių registre ir mikroschemos numerį – be jų perduoti šunį Lietuvoje draudžiama; plačiau – gido įžangoje.

Kitus šiaurės šunis rasite Sibiro haskio ir samojedo kortelėse, o lietuvišką medžioklinį šunį – lietuvių skaliko aprašyme.