Mopsas: charakteris, dydis, sveikata, priežiūra ir ką žinoti prieš įsigyjant

Mopsas – mažas, bet kresnas ir raumeningas šuo didele apvalia galva, didelėmis blizgančiomis akimis ir raukšlėta kakta, dėl kurių jo snukutis gali išreikšti nuostabą, džiaugsmą ar smalsumą lyg žmogaus. AKC primena veislės devizą – lotynišką multum in parvo, „daug mažame“. Mopsai gyvena tam, kad mylėtų ir būtų mylimi, tačiau jų plokščias snukis reikalauja atsakingos priežiūros. Šunų veislių katalogo kortelėje rasite mopso (angl. Pug, ol. Mopshond) istoriją, išvaizdą, charakterį ir sveikatos patarimus.

Kilmė	Kinija; vystyta Didžiojoje Britanijoje
FCI grupė	9 grupė – kompanionai, mažieji molosai (nr. 253)
Ūgis	25–33 cm
Svoris	6–8 kg
Kailis	trumpas, plonas, minkštas, blizgus
Spalvos	sidabrinė, abrikosinė, elninė, juoda
Gyvenimo trukmė	13–15 metų
Būdas	lygaus temperamento, žavus, meilus, žaismingas
Tinka	butui, šeimoms, vyresniems; netinka karščiui

Mopsas – imperatorių ir karalių šuo

AKC nurodo, kad mopso istorija siekia apie 2000 metų. Senovės Kinijos imperatoriai mėgo plokščiasnukius mažus šunis – pekinus, ši cu ir mopsus, kurie buvo išvesti kaip imperatoriaus šeimos ir dvaro augintiniai, o pašaliniai juos gaudavo tik dovanų. Mopso protėvis vadintas Lo-Chiang-Sze arba sutrumpintai Lo-sze; šis pavadinimas pabrėžė trumpas kojas, trumpą snukį ir svarbiausia – trumpą kailį, skiriantį jį nuo panašaus sudėjimo pekino. Lo-sze buvo populiarus Songų dinastijos dvare.

XVI a. olandų Rytų Indijos kompanija atgabeno mopsus į Europą. Legenda pasakoja, kad mopsas lojimu perspėjo Oranžo princą apie ispanų karių puolimą ir išgelbėjo jam gyvybę, todėl tapo Oranžų dinastijos talismanu. Kai Vilhelmas ir Marija Oranžiečiai tapo Anglijos monarchais, jų mopsai sukėlė veislės madą Britanijoje. XIX a. mopsus pamilo karalienė Viktorija. 1884 m. Anglijoje įkurtas pirmasis mopsų mylėtojų klubas, o FCI veislę pripažino 1966 m., kilmės šalimi nurodydama Kiniją, o globėja – Didžiąją Britaniją.

Išvaizda: kvadratas su raukšlėmis

Šiuolaikinis mopsas – kvadratinio, kompaktiško sudėjimo, gilia krūtine ir gerai išvystytais raumenimis, nors XVIII a. graviūrose jie vaizduoti ilgesni ir lieknesni. Galva didelė ir apvali, snukis labai trumpas, bukas ir kvadratinis, ant kaktos – gilios raukšlės. Akys didelės, tamsios ir blizgančios. Ausys mažos, plonos ir aksominės – „rožės“ arba „mygtuko“ formos (pastarosios pageidaujamos). Uodega paprastai sandariai susisukusi ant klubo, apatiniai dantys dažnai išsikišę į priekį.

Kailis plonas, lygus, minkštas, trumpas ir blizgus. FCI pripažįsta keturias spalvas – sidabrinę, abrikosinę, elninę ir juodą. Šviesių mopsų kaukė ir ausys juodos, o per nugarą nuo pakaušio iki uodegos dažnai matyti tamsi linija.

Charakteris: šeimininko šešėlis

AKC mopsą apibūdina kaip lygaus ir stabilaus temperamento, labai žavų, atvirą ir meilų šunį, kuris gyvena tam, kad įtiktų savo žmonėms. Jie jautrūs šeimininko nuotaikoms, žaismingi ir trokšta žmonių draugijos, todėl dažnai vadinami šešėliais – visur seka paskui šeimininką. Skirtingai nei dauguma veislių, mopsai nebuvo veisiami medžioklei, ganymui ar sargybai – nuo pat pradžių jie buvo kompanionai.

Mopsai gerai jaučiasi mieste ir kaime, su vaikais ir senyvais žmonėmis, kaip vienintelis augintinis ar būryje. Juos lengva mokyti, bet jų jausmus lengva įskaudinti, todėl griežti metodai netinka. Reguliariai ilgai paliktas vienas mopsas būna nelaimingas. Jie sėkmingai dalyvauja agility, paklusnumo ir rally pratybose.

Sveikata: akys, kvėpavimas ir svoris

• Akys. Didelės akys – ir žavesys, ir silpnoji vieta: pasitaiko ragenos opų ir sausos akies.
• Kvėpavimas. Kaip visi plokščiasnukiai, mopsai sunkiai kvėpuoja ir prastai pakelia saulę, karštį ir drėgmę.
• Nutukimas. Mėgsta ėsti ir ilsėtis ant sofos – reikia sverti porcijas ir kasdien judėti.
• Mopsų encefalitas (PDE). Uždegiminė smegenų liga, kuriai yra DNR testas.
• Klubai ir girnelės. AKC rekomenduoja tėvų patikras.

ES reglamentas 2026/1818 numato, kad veisimo įmonės negalės naudoti šunų su perdėtais kūno sandaros bruožais, keliančiais didelę riziką gerovei, todėl ateityje gali sugriežtėti reikalavimai labai trumpasnukėms veislėms.

Priežiūra

• Kailis. Trumpas, bet šeriasi – šukuoti kartą per savaitę guminiu šepečiu ar pirštine.
• Raukšlės ir akys. Reguliariai valyti raukšles, stebėti akis.
• Judėjimas. Kasdieniai pasivaikščiojimai ir žaidimai, bet ne karštyje.
• Klimatas. Mopsams tinka vidutinis klimatas – nei per karšta, nei per šalta.

Mopsas ir kiti Kinijos kompanionai

Požymis	Mopsas	Pekino šuo	Ši cu
Svoris	6–8 kg	iki 6,4 kg	4–7 kg
Kailis	trumpas	ilgas, gausus	ilgas
Snukis	labai trumpas	labai trumpas	trumpas
Kilmė	Kinija	Kinija	Kinija / Tibetas

Mopsas tinka beveik kiekvienam, kas daug laiko praleidžia namuose

Mopsas buvo išvestas tik kaip kompanionas, todėl geriausiai jaučiasi šalia savo žmonių – bute ar name, mieste ar kaime.

• Tinka: šeimoms su vaikais, senjorams, dirbantiems namuose, pradedantiesiems šunų augintojams.
• Netinka: sportininkams, kurie ieško bėgimo partnerio, tiems, kas ilgai būna ne namuose, ir karštam, nevėdinamam būstui.

Mopsas mėgsta valgyti, o antsvoris dar labiau apsunkina kvėpavimą, todėl porcijas reikia matuoti, o skanėstus įskaičiuoti į dienos davinį. Vasarą pasivaikščiojimai planuojami ankstų rytą ar vakare.

Kaip išsirinkti sveiką mopso šuniuką

Pamatykite tėvus ir įvertinkite jų kvėpavimą – garsus knarkimas ramybėje ir greitas uždusimas yra rimti įspėjimai. Paklauskite veisėjo apie akių patikras pas oftalmologą, klubų ir girnelių vertinimus bei PDE DNR testą. Rinkitės šuniuką atviresnėmis šnervėmis. Lietuvoje mopso šuniukas iki perdavimo naujiems šeimininkams turi būti paženklintas mikroschema ir įregistruotas Gyvūnų augintinių registre – kitas taisykles aptarėme gido įžangoje.

Kitus mažus kompanionus rasite pekino šuns, ši cu ir prancūzų buldogo kortelėse.