Samojedas: baltas besišypsantis šuo – charakteris, dydis, kailis ir priežiūra

Samojedas – šuo, kurio nuolatinė „šypsena“ ir sniego baltumo kailis pavergia beveik kiekvieną. Tačiau ši išvaizda nėra tik grožis: storas kailis apsaugo nuo Sibiro šalčio, o užriesti lūpų kampučiai neleidžia seilėms užšalti ant snukio. AKC samojedus vadina galingais, nepailstančiais ir nejautriais šalčiui darbo šunimis, kurie kartu yra protingi, socialūs ir išdykę. Šunų veislių katalogo kortelėje rasite samojedo (angl. Samoyed) istoriją, išvaizdą, charakterį ir priežiūrą.

Kilmė	Šiaurės Rusija, Sibiras (globėja – Šiaurės šalių kinologų sąjunga)
FCI grupė	5 grupė – Šiaurės kinkinių šunys (nr. 212)
Ūgis	patinai 53–60 cm, kalės 48–53 cm (AKC)
Svoris	patinai 20–29 kg, kalės 16–23 kg
Kailis	gausus dvisluoksnis: šiurkštūs dengiamieji plaukai ir minkštas vilnonis poplaukis
Spalvos	balta, kartais su biskvitiniu atspalviu
Gyvenimo trukmė	12–14 metų
Būdas	draugiškas, protingas, socialus, išdykęs
Tinka	aktyvioms šeimoms vėsesniame klimate

Samojedas – nencų elnių ganytojų palikuonis

Samojedų protėvis – nencų elnių ganytojų laika, špicų tipo šuo, plačiai naudotas Arktyje, ypač nencų tautos, kurią tuo metu menkinamai vadino samojedais. AKC pasakoja, kad samojedai gyveno palapinėse ir šildydavosi prie savo šunų Arkties naktimis – toks artimas žmonių ir šunų sambūvis lėmė tvirtą ryšį su žmonėmis. Šunys traukė roges, saugojo stovyklas ir medžiojo, o kai gentys perėjo nuo elnių medžioklės prie jų ganymo, tapo bandų ganytojais ir sargais. DNR tyrimai rodo, kad samojedas – bazinė veislė, o Jamalo pusiasalio nencų šunų genomas siejasi su 2000 ir 850 metų senumo šunų liekanomis.

Samojedai dalyvavo garsiose poliarinėse ekspedicijose. Ruošiantis Fridtjofo Nanseno „Fram“ ekspedicijai į Šiaurės ašigalį (1893–1896 m.), iš nencų nupirkti 33 šunys. Carstenas Borchgrevinkas 1898–1900 m. „Southern Cross“ ekspedicijoje į Antarktidą nusivežė 90 samojedų – pirmuosius šunis Antarktidos tyrinėjimų istorijoje; dalį jų vėliau įsigijo Ernestas Shackletonas. Britų zoologas Ernestas Kilburn-Scottas, laikomas veislės pradininku, 1889 m. parsivežė į Angliją šuniuką iš samojedų stovyklos prie Archangelsko. Iš pradžių atvežtiniai šunys buvo įvairių spalvų, bet manyta, kad „tikrieji“ samojedai – balti. 1909 m. Anglijoje patvirtintas pirmasis standartas, veislę populiarino karalienė Aleksandra, o FCI ją pripažino 1959 m.

Išvaizda: baltas debesis su šypsena

Samojedas – tvirtas, bet grakštus šuo, galingas ir ištvermingas. Ausys storos, apaugusios kailiu, trikampės ir stačios. Uodega – vienas iš veislės bruožų: ji nešiojama užsukta ant nugaros ir paprastai jos liečiasi (skirtingai nei Aliaskos malamuto), dažniausiai nukrypusi į šoną. Šaltu oru samojedai miega užsidengę nosį uodega. Lūpų kampučiai užriesti – taip atsiranda garsioji „samojedo šypsena“.

Kailis gausus, dvisluoksnis: ilgesni šiurkštūs dengiamieji plaukai ir minkštas, tankus, vilnonis poplaukis, natūraliai atstumiantis purvą. Spalva beveik visada balta, kartais su šviesiai ar tamsiai rusvu „biskvitiniu“ atspalviu, dažniausiai ant ausų. AKC primena, kad samojedai išvesti dirbti šalčiausiose gyvenamose vietose, tokiose kaip Sibiro Oimiakonas, kur įprasti šalčiai žemiau −50 °C.

Charakteris: socialus ir išdykęs

AKC samojedus apibūdina kaip protingus, socialius ir išdykusius šunis, kurie reikalauja meilės ir dėmesio. Jie mėgsta būti su savo žmonėmis ir dalyvauti šeimos gyvenime, o palikti vieni kieme tampa nelaimingi ir destruktyvūs. Samojedams reikia struktūros mokyme: ko iš jų tikimasi, reikia išmokyti anksti ir nuolat kartoti, laikantis tvirtos, bet mylinčios rankos.

Šie šunys draugiški ir sugyvenantys, dalyvavę ir ekspedicijose, ir šeimų gyvenime. Tačiau jie turi stiprų norą nubėgti ir klajoti – paleistas samojedas gali nubėgti kilometrus ir pakliūti į pavojų. Todėl jiems reikia saugiai aptverto kiemo arba ilgų pasivaikščiojimų su pavadėliu.

Sveikata

• Klubų displazija – tėvų rentgeno vertinimai.
• Akių ligos – progresuojanti tinklainės atrofija (X susijusi, XLPRA1) ir tinklainės bei skeleto displazija (OSD2) – yra DNR testai.
• Širdies ligos – kardiologo patikra.
• Dantys – valyti dažnai, naudojant šunims skirtą pastą.

Priežiūra: šukos kasdien

• Kailis. Šukuoti kasdien; susivėlimus išpainioti slicker šepečiu ar metalinėmis šukomis.
• Nagai. Karpyti kas 3–4 savaites.
• Judėjimas. Kasdieniai žaidimai aptvertame kieme ir ilgi pasivaikščiojimai su pavadėliu.
• Karštis. Vasarą – šešėlis, vanduo ir aktyvumas vėsiausiu paros metu.

Samojedas ir kiti šiaurės šunys

Požymis	Samojedas	Sibiro haskis	Aliaskos malamutas
Svoris (patinai)	20–29 kg	20–27 kg	apie 39 kg
Spalva	balta	įvairi su kauke	pilka, juoda, raudona su balta
Pirminė paskirtis	elnių ganymas, rogės	greitos rogės	sunkūs kroviniai
Šėrimasis	labai gausus	gausus	gausus

Samojedas tinka šaltam klimatui ir labai socialiai šeimai

Samojedui Lietuvos žiema – malonumas, o vienatvė – didžiausia bausmė. Jis nori dalyvauti visame šeimos gyvenime.

• Tinka: šeimoms su vaikais, aktyviems žmonėms, kurie mėgsta žygius ir šunų kinkinių sportą, namams su aptvertu kiemu.
• Netinka: tiems, kas ilgai būna ne namuose, nenori kasdien šukuoti kailio, nemėgsta triukšmo ar gyvena labai šiltame būste.

Daugiausia darbo su kailiu būna šėrimosi metu, kai poplaukis krenta kuokštais, – tada šukuoti reikia kasdien, o namuose prireiks galingo dulkių siurblio. Vasarą storas kailis apsaugo nuo saulės, todėl samojedo kirpti nereikėtų, užtat jam būtina vėsi vieta ir vanduo.

Kaip išsirinkti samojedo šuniuką

Paprašykite veisėjo tėvų klubų, širdies ir akių patikrų bei XLPRA1 ir OSD2 DNR testų rezultatų. Pasiruoškite plaukams namuose ir kasdieniam šukavimui – tai neatsiejama gyvenimo su samojedu dalis. Pamatykite tėvų būdą: jie turi būti draugiški ir ramūs. Pirkdami samojedo šuniuką Lietuvoje patikrinkite, ar jis jau paženklintas ir įregistruotas Gyvūnų augintinių registre, – to reikalauja įstatymas; daugiau apie taisykles gido įžangoje.

Kitus šiaurės šunis rasite Sibiro haskio, Aliaskos malamuto ir Vakarų Sibiro laikos kortelėse.