Jorkšyro terjeras (jorkas): charakteris, dydis, kailio priežiūra ir sveikata

Jorkšyro terjeras – vienas mažiausių šunų pasaulyje, bet po iki žemės siekiančiu šilkiniu kailiu, pasak AKC, plaka kovingo senovinio terjero širdis. Jorkai išgarsėjo kaip Viktorijos laikų ponių kelių šunys su kaspinėliais, tačiau iki tol jie uždirbdavo duoną gaudydami žiurkes kasyklose ir audyklose. Šiandien jorkas – vienas populiariausių miesto šunų, tinkantis butui ir mažai šeriantis. Šunų veislių katalogo kortelėje rasite jorkšyro terjero (angl. Yorkshire Terrier) kilmę, išvaizdą, charakterį, kailio priežiūrą ir sveikatą.

Kilmė	Didžioji Britanija (Jorkšyras ir Lankašyras)
FCI grupė	3 grupė – terjerai, žaisliniai terjerai (nr. 86)
Ūgis	apie 18–20 cm
Svoris	iki 3,2 kg
Kailis	ilgas, tiesus, šilkinis, be poplaukio
Spalvos	tamsiai plieno mėlyna ir auksinė rusva
Gyvenimo trukmė	11–15 metų
Būdas	drąsus, gyvas, kartais valdingas, prisirišęs
Tinka	butui, miestui, alergiškiems (su išlygomis)

Jorkšyro terjeras gimė audyklose ir kasyklose

XIX a. viduryje į Šiaurės Anglijos grafystes, Jorkšyrą ir Lankašyrą, darbo ieškoti atsikėlė škotų audėjai ir atsivežė savo terjerus. Medvilnės ir vilnos audyklų darbininkai bei kalnakasiai juos kryžmino norėdami išvesti mažą, drąsų žiurkių gaudytoją, kuris įlįstų į siauriausius plyšius. Jorko protėviais laikomi išnykę škotų terjerai – Peizlio ir Klaidsdeilio, taip pat juodai rudi terjerai, skajų ir Dandžio Dinmonto terjerai; kai kurie šaltiniai mini ir maltiečių priemaišą. Kadangi veislę kūrė paprasti darbininkai, patikimų įrašų beveik neliko.

Ankstyvuoju laikotarpiu jorkais buvo vadinamas beveik bet kuris ilgaplaukis terjeras melsvu kūnu ir rusva galva. Veislės tipą apibrėžė XIX a. 7-ajame dešimtmetyje parodose garsėjęs šuo Huddersfield Ben, priklausęs Mary Ann Foster: jo palikuonys buvo daugumos parodinių jorkų kilmėje, todėl jis vadinamas „veislės tėvu“. 1886 m. britų Kinologų klubas jorkšyro terjerą pripažino, ir šuo tapo madingu damų kompanionu – o kartu ir vis mažesniu. Į Šiaurės Ameriką jorkai atkeliavo 1872 m., AKC pirmąjį užregistravo 1885 m. Susidomėjimą veisle atgaivino Antrojo pasaulinio karo „karo šuo“ Smoky.

Išvaizda: šilkas plieno ir aukso spalvų

Jorkas – kompaktiškas mažas terjeras tiesia nugara ir išdidžia laikysena. Galva maža, snukis neilgas, akys tamsios ir gyvos, ausys mažos, V formos ir stačios. Svarbiausias puošmena – ilgas, tiesus, blizgus ir šilkinis kailis, parodų šunims siekiantis žemę ir perskirtas per nugaros vidurį. Jis neturi poplaukio ir savo tekstūra panašesnis į žmogaus plaukus nei į gyvūno kailį.

Standartas leidžia tik vieną spalvų derinį: nuo pakaušio iki uodegos – tamsiai plieno mėlyna (ne sidabrinė ir ne juoda), o galva, krūtinė ir kojos – sodri auksinė rusva. Kitų spalvų šunų nei britų Kinologų klubas, nei FCI nepripažįsta, todėl „retų spalvų“ jorkų pasiūlymai reiškia, kad šuo neatitinka standarto.

Charakteris: tikras terjeras kišeniniame dydyje

AKC jorką apibūdina kaip atkaklų, kovingą, drąsų ir kartais valdingą šunį su visomis tikro terjero savybėmis. Jorkai dažnai garsėja „didmiesčio laikysena“, todėl yra geri maži sargai – praneša apie kiekvieną atvykėlį. Kartu jie labai prisiriša prie šeimininkų, yra protingi ir trokšta įtikti, todėl gerai reaguoja į pagyrimą ir skanėstus, o ne į griežtus pataisymus.

Nors maži, jorkai sėkmingai dalyvauja rally, agility ir paklusnumo sporte, dirba terapijos šunimis. Jiems reikia socializacijos nuo mažens – naujų situacijų, žmonių ir šunų pažinimo ramioje, teigiamoje aplinkoje, kad terjeriškas drąsumas netaptų lojimu ant visų.

Sveikata: dantys, girnelės ir trapumas

• Dantų ligos – mažoje burnoje dantys susigrūda; jei 7–8 mėnesių šuniukui neiškrito pieniniai dantys, reikia kreiptis į veterinarą.
• Girnelės išnirimas – AKC pataria riboti šuniuko šokinėjimą iš aukščio.
• Akių ligos – rekomenduojama oftalmologo patikra.
• Traumos – dėl mažo dydžio pavojingi kritimai ir užlipimai.

Jorkai gyvena ilgai – AKC nurodo 11–15 metų.

Kailio priežiūra ir judėjimas

• Šukavimas. Ilgą kailį – kasdien; trumpai kirptą – kelis kartus per savaitę.
• Galva. Plaukus virš akių patrumpinti arba surišti į kuodelį, kad nedirgintų akių.
• Maudymas. Maždaug kas savaitę, su šuniui skirtu šampūnu.
• Judėjimas. Du trumpi pasivaikščiojimai per dieną ir žaidimai; jorkams patinka trumpi energijos protrūkiai.

Jorkas ir kiti maži ilgaplaukiai

Požymis	Jorkšyro terjeras	Maltos bišonas	Ši cu
Svoris	iki 3,2 kg	iki 3,2 kg	4–7 kg
Spalva	plieno mėlyna ir auksinė	balta	įvairi
Šėrimasis	mažas	mažas	mažas
Temperamentas	terjeriškas, drąsus	švelnus, žaismingas	ramus, draugiškas

Jorkas tinka miestui, jei šeimininkas pasiruošęs kailio priežiūrai

Jorkšyro terjeras sveria vos kelis kilogramus, beveik nešeria ir lengvai keliauja, todėl jis toks populiarus butuose. Vis dėlto jis išlieka tikru terjeru.

• Tinka: miesto gyventojams, senjorams, žmonėms, kurie nori mažo, bet budraus ir linksmo kompaniono, alergiškiems žmonėms, kuriems trukdo krentantys plaukai.
• Netinka: šeimoms su mažais vaikais, kurie gali netyčia sužaloti šunį, ir tiems, kas netoleruoja lojimo.

Ilgas šilkinis kailis gražus, bet reikalauja kasdienio šukavimo, todėl daugelis šeimininkų jorką kerpa trumpai – tai sutaupo laiko ir nepakenkia šuniui.

Kaip išsirinkti jorkšyro terjero šuniuką

Rinkitės veisėją, kurio šunys turi kilmės dokumentus ir girnelių bei akių patikras, ir nesivaikykite „mini“ ar „teacup“ jorkų – per maži šunys trapesni ir dažniau serga. Paprašykite pamatyti tėvus ir įvertinkite jų būdą. Pirkdami jorkšyro terjero šuniuką Lietuvoje patikrinkite, ar jis jau paženklintas ir įregistruotas Gyvūnų augintinių registre, – to reikalauja įstatymas; daugiau apie taisykles gido įžangoje.

Kitus mažus kompanionus rasite čihuahua, Maltos bišono ir ši cu kortelėse.